pastenėti

stenė́ti, stẽna (stẽni), -ė́jo.

1. pratisu nesmarkiu balsu dejuoti: Steneklis vien stenė́s, vien dejuos. Jauni ir stẽna. Krito ančkrytis an senų žmonių: serga, stẽna visi. Ne teip sopa, kaip stẽna – nė kiek nekantri. Naktį jau nemiegi, stenì. Anas ką padaris, ir stẽna tiktai. Dirbk dirbk nestenė́jęs! Kitas stẽna sirgdamas, o kitas i nesirgdamas. Kad jis tik kiek suserga nesuserga, tuoj stẽna, pukši. Popūtis velnių: musis nespės įkąsti – jau stẽna. Stẽna atsigulęs – jei nori, ir šokinėk į rinkį ano. Ė stẽna tai kai senis. Ar manai, aš negirdžiu, kaip tu per naktis kosai ir steni? Dreba stirna, vos pastovi, šernas dantimis kalena, ir meška iš baimės stena. Tos stenañčios šimtą metų išgyvena, vyrai kaip liepai, veizėk, ir išvirtę. Dejavo, kviksėj [o],
stenė́jo toj pelėda. Dabar jaunos paseno – vaikščiodamos jau stẽna. Vesčio aš seną – bijau, kad teip stẽna. Dar jis jauną mergužėlę stenė́damas bučiuoja. Ko čia stenì, kaip šikt norėdamas. Kentėk tokį sopėjimą bei stenėk … kaip pagimdanti. Javai kap mūras, net žemė stena. Neščėslyvi tiej namai, kur lopšys nenustoja stenė́jęs (kur daug vaikų gimsta) . Verkia, aimanuoja, net žemelė stena. Pilna spinta, net stẽna. | Jaučiai su arkliais ir karvės pašaro stẽna (nori, prašo) . Palei tą pirkelę tai dejuoja, tai stẽna (vaidenasi) . Senis džiaugas stenėdamas, jaunikaitis važinėdamos, vaikas kuldamos. Nieko nesopa, o vis stena.

2. sunkiai keliant, traukiant ar daug priėdus, privalgius išduoti pratisą garsą: Karvė stẽna parsiėdus. Paršus liuob tol penės, kol stenė́s. Ne taip būtų labai senas, kap priėdęs labai stena. Stenėdamys ronus rito, kertes raustė. Arkliai ko nepatrūko, tik stẽna ir stẽna visą kelią. Vijo žirgą kuo greičiausia. Stenėjo žirgas lyg skųsdamos, šoko per ravus. Klauso, kad jo arklys stena, jis suprato, kad su juomi velnias joja. Garlaiviukas, stenėdamas ir pūškuodamas, neša juos į neužmatomą tolumą. Kad nepakeli – stenėk. Kelk tu, o aš stenė́siu. Ne tiek neša, kiek stẽna. Stena kai višta, dvitrynį dėdama. Kad steni kaip akmenį keldamas. Ko čia stenì, gal tavo ratai seni?

3. sunkiai tarti žodį, neaiškiai sakyti, mikčioti: Gal jam kalba užsilaiko: stẽna stẽna, nieko nepasako. Kurio tik čia kelmo stenì, a dorai šnekėti nemoki?! Stẽna kai kelnes pridirbęs. Stẽna stẽna, stẽna stẽna, nepasako, kur gyvena.

4. sunkiai, dejuojant eiti: Stẽna par tą slenkstį kaip kiaulė nupenėta.

5. delsti, svarstyti ką darant, vilkinti: Dar nedavė popieriaus? – Ot stẽna, ot stẽna! Stẽna, nenori duoti.
atstenė́ti, àtstena, -ė́jo

1. sunkiai, stenant atidirbti, atvargti: Jau ir aš darbą atstenė́jau.

2. sunkiai, stenant ateiti: Bobelė atstenė́jo lig mūsų kiemu, toliau nebegalėjo eit – prašė nakvynės.

3. sunkiai, stenant atnešti: Ką tas vaikas ten àtsteni?

4. stenant, nenorint duoti, atskaičiuoti: Ledva du šimteliu atstenė́j [o].
įstenė́ti, į̃stena, -ė́jo.

1. įsidejuoti.

2. įeiti dejuojant, stenant: Įstenė́jo į trobą užilsusi, suplukusi. Senis įstenė́jo į trobą i atsisėdo pas duris.

3. sunkiai, stenant įnešti, įvilkti: Vos įstenė́jau tokį didelį ryšulį. Jonas vos instenė́j [o] maišą in svirną.
išstenė́ti, ìšstena, -ė́jo

1. praleisti kurį laiką stenant, dejuojant. .

2. stenant pasakyti: Kol žodį ìšstena, valandikė praeina. Tei smarkus, o ka paklausi – žodžio neìšstena. Kol ìšstena po žodelį, nusibosta laukti. | Egzaminus jis šiaip taip išstenėjo (išlaikė) . Viską išstenė́jo, iškatėjo užsiutusi. Led išstenė́jo visas bėdas.

3. sunkiai, nenoromis duoti: Tuos du šimteliu i tai vos išstenė́jo atkišt. Led apyraikėlę duonos mum išstenė́jo. Kelis šimtus, rasi, ir išstenėtų, o kas toliau? Išstenė́jo žvirbliuon ant akies užvarvinti (labai mažai davė) .

4. sunkiai įveikti, vos pajėgti atlikti: Nedėsli višta – kada ne kiaušį ìšstena (padeda) . Nebišstenė́jo to lyterio [uogų] pririnkti. Jeigu išstenė́jo (pagimdė) aną, išstenė̃s ir šitą. Kur jiems lygintis su mumis – darbštuoliais, kurie ūmai išstenim kepure uždengiamą šedevrą.

5. sunkiai, stenant išeiti: Išstenė́jo [senutė] į bažnyčią, – negalia, o eina.

6. dejuojant pasveikti: Jau tu, diedukel, kap virtai lovon, tai vargiai išsistenė́si.
nustenė́ti, nùstena, -ė́jo.

1. nudejuoti: Ak! – nustenėjo moteriškė, tarsi nuo savo širdies sunkumą numesdama.

2. stenant pasakyti, numikčioti: Jie šneka nustenė́dami ir pratęsdami. Vaikas ką kad nustenė̃s, tai tik klausyk.

3. pamažu, stenant nueiti: Ka i dikčiai senas, ale dėlto nustenė́jo da lig miesto.
pastenė́ti, pàstena, -ė́jo.

1. padejuoti: Paserga, pàstena i vėl pagyna. Pastenė́jo pastenė́jęs ir atsiduso. Pastenė́jo kiek i užmigo. Aš nuo jūs nukentėjau, palaute (palaukite), jūs, judošiai, ir jūs pastenė́ste manim! Truputelį pastenėjo, o matušė suprato ją valgyti noriant. Kada negalėsi, tada pastenėsi – dabar džiaukis.

2. įsitempti, labai stengtis ką darant: Ko tu negali, pastenė́k, ir galėsi. Jei nieks neišeita, ta (tai) pastenė́k, i išeis. Vaikėzai rašo, nosis patraukydami, pasistenėdami. Iki rytdienos pasistenė́siu baigt darbą.

3. pamikčioti: Skaito pastenė́damas.
parstenė́ti, par̃stena, -ė́jo.

1. sunkiai, stenant pareiti.

2. stenant, sunkiai parnešti.
prastenė́ti, pràstena, -ė́jo

1. praleisti laiką dejuojant: Taip ana i prastenė́jo savo amžių: nu jauno stenanti, zyzanti buvo.

2. stenant, dejuojant praeiti pro šalį.

3. sunkiai prašnekėti, pramikčioti: Teip nei žodžio ir neprastenė́jo. Ji vos prastenėjo drebėdama: – Sma sma sma – kas kas kas!

4. galėti išsituštinti.
pristenė́ti, prìstena (pristẽna), -ė́jo

1. pakankamai stenėti, pridūsauti, prisidejuoti. . Ak, kaip daug mieste bei dvaruose prisistẽna, kad mus atlankyt pamaži vėl vasara rengias. Noris priilso ir prisistenėjo [velnias],
vienokiai apnešė [kumelę apie ežerą].

2. sunkiai, stenant daug ko prinešti.
sustenė́ti, sùstena, -ė́jo

1. pratisu nesmarkiu balsu sudejuoti: Sustenė́jo biškį i nūmirė. Jis sustenėjo iš skausmo.

2. sunkiai, įsitempus ką darant garsiai sudūsauti: Jonas maišą pakėlė, nė nesustenė́jo. Sustenėjo prispausti jungu jaučiai.

3. sunkiai, įsitempus ką sunešti: Da tik pradėta – jau šeši pūrai sustenė́ta.
užstenė́ti, ùžstena, -ė́jo

1. sustenėti.

2. sunkiai, stenant užnešti ant ko: Vos užstenė́jom kaladę ant šlajų.

3. sunkiai, stenant užeiti už ko, pas ką, kur.

4. užsimikčioti, užsikirsti: Ažsistenė́jo [senas žmogus] i nepabaigė [sakyt].

Įrašas
Paaiškinimas	<b>stenė́ti, </b>stẽna (stẽni), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">pratisu nesmarkiu balsu dejuoti: </span> Steneklis vien stenė́s, vien dejuos. Jauni ir stẽna. Krito ančkrytis an senų žmonių: serga, stẽna visi. Ne teip sopa, kaip stẽna – nė kiek nekantri. Naktį jau nemiegi, stenì. Anas ką padaris, ir stẽna tiktai. Dirbk dirbk nestenė́jęs! Kitas stẽna sirgdamas, o kitas i nesirgdamas. Kad jis tik kiek suserga nesuserga, tuoj stẽna, pukši. Popūtis velnių: musis nespės įkąsti – jau stẽna. Stẽna atsigulęs – jei nori, ir šokinėk į rinkį ano. Ė stẽna tai kai senis. Ar manai, aš negirdžiu, kaip tu per naktis kosai ir steni? Dreba stirna, vos pastovi, šernas dantimis kalena, ir meška iš baimės stena. Tos stenañčios šimtą metų išgyvena, vyrai kaip liepai, veizėk, ir išvirtę. Dejavo, kviksėj [o], stenė́jo toj pelėda. Dabar jaunos paseno – vaikščiodamos jau stẽna. Vesčio aš seną – bijau, kad teip stẽna. Dar jis jauną mergužėlę stenė́damas bučiuoja. Ko čia stenì, kaip šikt norėdamas. Kentėk tokį sopėjimą bei stenėk … kaip pagimdanti. Javai kap mūras, net žemė stena. Neščėslyvi tiej namai, kur lopšys nenustoja stenė́jęs <span class="explanation"> (kur daug vaikų gimsta) </span>. Verkia, aimanuoja, net žemelė stena. Pilna spinta, net stẽna. | Jaučiai su arkliais ir karvės pašaro stẽna <span class="explanation"> (nori, prašo) </span>. Palei tą pirkelę tai dejuoja, tai stẽna <span class="explanation"> (vaidenasi) </span>. Senis džiaugas stenėdamas, jaunikaitis važinėdamos, vaikas kuldamos. Nieko nesopa, o vis stena. <br/>2. <span class="explanation">sunkiai keliant, traukiant ar daug priėdus, privalgius išduoti pratisą garsą: </span> Karvė stẽna parsiėdus. Paršus liuob tol penės, kol stenė́s. Ne taip būtų labai senas, kap priėdęs labai stena. Stenėdamys ronus rito, kertes raustė. Arkliai ko nepatrūko, tik stẽna ir stẽna visą kelią. Vijo žirgą kuo greičiausia. Stenėjo žirgas lyg skųsdamos, šoko per ravus. Klauso, kad jo arklys stena, jis suprato, kad su juomi velnias joja. Garlaiviukas, stenėdamas ir pūškuodamas, neša juos į neužmatomą tolumą. Kad nepakeli – stenėk. Kelk tu, o aš stenė́siu. Ne tiek neša, kiek stẽna. Stena kai višta, dvitrynį dėdama. Kad steni kaip akmenį keldamas. Ko čia stenì, gal tavo ratai seni? <br/>3. <span class="explanation">sunkiai tarti žodį, neaiškiai sakyti, mikčioti: </span> Gal jam kalba užsilaiko: stẽna stẽna, nieko nepasako. Kurio tik čia kelmo stenì, a dorai šnekėti nemoki?! Stẽna kai kelnes pridirbęs. Stẽna stẽna, stẽna stẽna, nepasako, kur gyvena. <br/>4. <span class="explanation">sunkiai, dejuojant eiti: </span> Stẽna par tą slenkstį kaip kiaulė nupenėta. <br/>5. <span class="explanation">delsti, svarstyti ką darant, vilkinti: </span> Dar nedavė popieriaus? – Ot stẽna, ot stẽna! Stẽna, nenori duoti. <br/><b>atstenė́ti, </b>àtstena, -ė́jo<br/>1. <span class="explanation">sunkiai, stenant atidirbti, atvargti: </span> Jau ir aš darbą atstenė́jau. <br/>2. <span class="explanation">sunkiai, stenant ateiti: </span> Bobelė atstenė́jo lig mūsų kiemu, toliau nebegalėjo eit – prašė nakvynės. <br/>3. <span class="explanation">sunkiai, stenant atnešti: </span> Ką tas vaikas ten àtsteni? <br/>4. <span class="explanation">stenant, nenorint duoti, atskaičiuoti: </span> Ledva du šimteliu atstenė́j [o]. <br/><b>įstenė́ti, </b>į̃stena, -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">įsidejuoti. </span> <br/>2. <span class="explanation">įeiti dejuojant, stenant: </span> Įstenė́jo į trobą užilsusi, suplukusi. Senis įstenė́jo į trobą i atsisėdo pas duris. <br/>3. <span class="explanation">sunkiai, stenant įnešti, įvilkti: </span> Vos įstenė́jau tokį didelį ryšulį. Jonas vos instenė́j [o] maišą in svirną. <br/><b>išstenė́ti, </b>ìšstena, -ė́jo<br/>1. <span class="explanation">praleisti kurį laiką stenant, dejuojant. </span>. <br/>2. <span class="explanation">stenant pasakyti: </span> Kol žodį ìšstena, valandikė praeina. Tei smarkus, o ka paklausi – žodžio neìšstena. Kol ìšstena po žodelį, nusibosta laukti. | Egzaminus jis šiaip taip išstenėjo <span class="explanation"> (išlaikė) </span>. Viską išstenė́jo, iškatėjo užsiutusi. Led išstenė́jo visas bėdas. <br/>3. <span class="explanation">sunkiai, nenoromis duoti: </span> Tuos du šimteliu i tai vos išstenė́jo atkišt. Led apyraikėlę duonos mum išstenė́jo. Kelis šimtus, rasi, ir išstenėtų, o kas toliau? Išstenė́jo žvirbliuon ant akies užvarvinti <span class="explanation"> (labai mažai davė) </span>. <br/>4. <span class="explanation">sunkiai įveikti, vos pajėgti atlikti: </span> Nedėsli višta – kada ne kiaušį ìšstena <span class="explanation"> (padeda) </span>. Nebišstenė́jo to lyterio [uogų] pririnkti. Jeigu išstenė́jo <span class="explanation"> (pagimdė) </span> aną, išstenė̃s ir šitą. Kur jiems lygintis su mumis – darbštuoliais, kurie ūmai išstenim kepure uždengiamą šedevrą. <br/>5. <span class="explanation">sunkiai, stenant išeiti: </span> Išstenė́jo [senutė] į bažnyčią, – negalia, o eina. <br/>6. <span class="explanation">dejuojant pasveikti: </span> Jau tu, diedukel, kap virtai lovon, tai vargiai išsistenė́si. <br/><b>nustenė́ti, </b>nùstena, -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">nudejuoti: </span> Ak! – nustenėjo moteriškė, tarsi nuo savo širdies sunkumą numesdama. <br/>2. <span class="explanation">stenant pasakyti, numikčioti: </span> Jie šneka nustenė́dami ir pratęsdami. Vaikas ką kad nustenė̃s, tai tik klausyk. <br/>3. <span class="explanation">pamažu, stenant nueiti: </span> Ka i dikčiai senas, ale dėlto nustenė́jo da lig miesto. <br/><b>pastenė́ti, </b>pàstena, -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">padejuoti: </span> Paserga, pàstena i vėl pagyna. Pastenė́jo pastenė́jęs ir atsiduso. Pastenė́jo kiek i užmigo. Aš nuo jūs nukentėjau, palaute <span class="explanation"> (palaukite), </span> jūs, judošiai, ir jūs pastenė́ste manim! Truputelį pastenėjo, o matušė suprato ją valgyti noriant. Kada negalėsi, tada pastenėsi – dabar džiaukis. <br/>2. <span class="explanation">įsitempti, labai stengtis ką darant: </span> Ko tu negali, pastenė́k, ir galėsi. Jei nieks neišeita, ta <span class="explanation"> (tai) </span> pastenė́k, i išeis. Vaikėzai rašo, nosis patraukydami, pasistenėdami. Iki rytdienos pasistenė́siu baigt darbą. <br/>3. <span class="explanation">pamikčioti: </span> Skaito pastenė́damas. <br/><b>parstenė́ti, </b>par̃stena, -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">sunkiai, stenant pareiti. </span> <br/>2. <span class="explanation">stenant, sunkiai parnešti. </span> <br/><b>prastenė́ti, </b>pràstena, -ė́jo<br/>1. <span class="explanation">praleisti laiką dejuojant: </span> Taip ana i prastenė́jo savo amžių: nu jauno stenanti, zyzanti buvo. <br/>2. <span class="explanation">stenant, dejuojant praeiti pro šalį. </span> <br/>3. <span class="explanation">sunkiai prašnekėti, pramikčioti: </span> Teip nei žodžio ir neprastenė́jo. Ji vos prastenėjo drebėdama: – Sma sma sma – kas kas kas! <br/>4. <span class="explanation">galėti išsituštinti. </span> <br/><b>pristenė́ti, </b>prìstena (pristẽna), -ė́jo<br/>1. <span class="explanation">pakankamai stenėti, pridūsauti, prisidejuoti. </span>. Ak, kaip daug mieste bei dvaruose prisistẽna, kad mus atlankyt pamaži vėl vasara rengias. Noris priilso ir prisistenėjo [velnias], vienokiai apnešė [kumelę apie ežerą]. <br/>2. <span class="explanation">sunkiai, stenant daug ko prinešti. </span> <br/><b>sustenė́ti, </b>sùstena, -ė́jo<br/>1. <span class="explanation">pratisu nesmarkiu balsu sudejuoti: </span> Sustenė́jo biškį i nūmirė. Jis sustenėjo iš skausmo. <br/>2. <span class="explanation">sunkiai, įsitempus ką darant garsiai sudūsauti: </span> Jonas maišą pakėlė, nė nesustenė́jo. Sustenėjo prispausti jungu jaučiai. <br/>3. <span class="explanation">sunkiai, įsitempus ką sunešti: </span> Da tik pradėta – jau šeši pūrai sustenė́ta. <br/><b>užstenė́ti, </b>ùžstena, -ė́jo<br/>1. <span class="explanation">sustenėti. </span> <br/>2. <span class="explanation">sunkiai, stenant užnešti ant ko: </span> Vos užstenė́jom kaladę ant šlajų. <br/>3. <span class="explanation">sunkiai, stenant užeiti už ko, pas ką, kur. </span> <br/>4. <span class="explanation">užsimikčioti, užsikirsti: </span> Ažsistenė́jo [senas žmogus] i nepabaigė [sakyt].
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.