pašvebeldžiuoti

švebeldžiúoti, -iúoja, -iãvo.

1. neištariant kai kurių garsų, neaiškiai kalbėti, švepluoti: Kūdikis švebeldžiúo [ja] ve ve. Jo šneka nečysta – biškutį švebeldžiúoja. Vaikas pirma išmoksta švebeldžiuoti, ne kalbėti. Jau, rodos, nemažas, o da vis švebeldžiúoja. Ans i paaugęs švebeldžiavo. Ale tu ir švebeldžiúoji, negali nieko nei suprast. Šnekėk aiškiai, nieko nesuprantu, ką tu švebeldžiúoji. Negražu, kai žmogus švebeldžiúoja kalbėdamas. Jau gerokai visi buvo išgėrę, kad jau švebeldžiãvo.

2. kalbėti niekus, taukšti.

3. gerai nemokant kalbėti svetima kalba: Lai švebeldžiuoja sveikas [svetima kalba],
mes jam tatai taip pat nepavydėsim. Anais laikais švebeldžiuodavo juodu vokiškai. O kur jau nebeužtekdavo vokiškų žodžių – pridurdavo lietuviškų. O čia dar jie tarpusavyje prancūziškai ir dar kažkaip švebeldžiuoja.
pašvebeldžiúoti. kiek švepluoti: Ar galima prisistatyti? – ištarškė kiek pašvebeldžiuodamas.
prašvebeldžiúoti. ištarti švepluojant: Prašvebeldžiavo vis dar drebėdamas Šešelga. Ką gi, brolau, – prašvebeldžiavo jis, – ir už tai ačiū.
sušvebeldžiúoti.

1. pasakyti švebeldžiuojant: Senė kažką sušvebeldžiavo.

2. kartais ištarti švepluojant: Aš daba taikinuos, i tai da sušvebeldžiúoju.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>švebeldžiúoti, </b>-iúoja, -iãvo. <br/>1. <span class="explanation">neištariant kai kurių garsų, neaiškiai kalbėti, švepluoti: </span> Kūdikis švebeldžiúo [ja] ve ve. Jo šneka nečysta – biškutį švebeldžiúoja. Vaikas pirma išmoksta švebeldžiuoti, ne kalbėti. Jau, rodos, nemažas, o da vis švebeldžiúoja. Ans i paaugęs švebeldžiavo. Ale tu ir švebeldžiúoji, negali nieko nei suprast. Šnekėk aiškiai, nieko nesuprantu, ką tu švebeldžiúoji. Negražu, kai žmogus švebeldžiúoja kalbėdamas. Jau gerokai visi buvo išgėrę, kad jau švebeldžiãvo. <br/>2. <span class="explanation">kalbėti niekus, taukšti. </span> <br/>3. <span class="explanation">gerai nemokant kalbėti svetima kalba: </span> Lai švebeldžiuoja sveikas [svetima kalba], mes jam tatai taip pat nepavydėsim. Anais laikais švebeldžiuodavo juodu vokiškai. O kur jau nebeužtekdavo vokiškų žodžių – pridurdavo lietuviškų. O čia dar jie tarpusavyje prancūziškai ir dar kažkaip švebeldžiuoja. <br/><b>pašvebeldžiúoti</b>. <span class="explanation">kiek švepluoti: </span> Ar galima prisistatyti? – ištarškė kiek pašvebeldžiuodamas. <br/><b>prašvebeldžiúoti</b>. <span class="explanation">ištarti švepluojant: </span> Prašvebeldžiavo vis dar drebėdamas Šešelga. Ką gi, brolau, – prašvebeldžiavo jis, – ir už tai ačiū. <br/><b>sušvebeldžiúoti</b>. <br/>1. <span class="explanation">pasakyti švebeldžiuojant: </span> Senė kažką sušvebeldžiavo. <br/>2. <span class="explanation">kartais ištarti švepluojant: </span> Aš daba taikinuos, i tai da sušvebeldžiúoju.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.