.
pãtapas (potop). patãpas.
1. visuotinis tvanas už žmonių nuodėmes; . patvanas 2: Ištvirkę buvo, užleido Dievas pãtapą. Žmonėms pasiplėtus po patapui, svietas ėmė paleistuvauti.
2. potvynis: Sako, ir Kaune dažnai pãtapas būva. Tokio pãtapo nedaug kas atamena. Kas pernai metą buvo par pãtapas: mums [v] anduo lig kiemo siekė. Šį rudenį buvo dideli patapaĩ. Kai bus patapas, bus i spasabas.
3. paskandinimas, nuplovimas: Visus vandenis ant išganytingojo griekų patapo pašventei.
nuo pãtapo [mẽtų]; iš patapų̃; nuo patãpų nuo neatmenamų laikų: Anas čebatus nuo pãtapo mẽtų tebenešioja. Jo sermėga nuo pãtapo užsilikus. Gal anas iš patapų̃ da, šitas akmuo?! Da nuo pãtapo. Šitokio žmogaus nesgirdė [jo] nuo patãpų.
pãtapo mẽtų labai senas: Jo sermėga tai pãtapo mẽtų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.