tintė́ti, tìnta, -ė́jo.
1. drebėti, virpėti, tirtėti (ppr. iš baimės, šalčio ir pan): Jo ir galva, ir rankos tìnta. Tin tin tin pakinkliai dreba, tìnta. Tintė́k netintė́jęs – vis tiek šilčiau nebus. Persgandau, net kinkos tìnta. Tìnta kaip drugio krečiamas. Kai anas pamatė vilką, tai tuoj iš bailės pradėjo tintė́t kaip epušės lapas. Bėris net tìnta nuo šalčio. Ažvarytas arklys tìnta. Begalvė žąsis tintėjo, mirties žadą užkandusi. Dreba, tinta sutrupinta žalkčio galybė! Regėjos jam, kad ir trobos, ir tvoros, ir medžiai – visa tinta nuo šalčio.
2. bijoti ką nemalonaus esant, vykstant: Anas tìnta, kad ana su kitu.
3. skambėti: Šlaituose tintėjo skambučiai, parišti avims po kaklu.
4. klukėti, kliuksėti: Kiaušinis tìnta kalenant. Kiaušinis teip sumėtytas (mėtant suplaktas), kad nents tìnta, kaip mikleni.
patintė́ti. kurį laiką drebėti, pavirpėti: Patintėjusi epušė nutilo ir vėl ėmė snausti.
pritintė́ti. pridrebėti, prisibaiminti: Gana, ką nuo tavęs girto pritìntu.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.