veldė́tojas (-ójis), -a. véldėtojas.
1. kas veldi, gauna palikimą, įpėdinis.
2. kas užvaldo, valdovas: Vaikai – dangaus karalystės veldėtojai. Laukti galiu dar veldėtojo savo. Kaip tatai kananitai ir visi veldėtojai žemės girdės, tada anys mus apstos.
paveldė́tojas (-is), -a.
1. kas paveldi, gauna palikimą: Paveldėtoju karūnos esmi. Jos yra tos giminės paveldėtojos. Jiej paveldė́tojai tų namų, atsiims. Sostą užėmęs neteisėtas Traidenio paveldėtojas. Tam, kurs pagal įstatymus žemės paveldėtojis tokio pavargusio būt galėtų.
2. savininkas, valdytojas. .
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.