pavėmimas
vėmìmas. vė́mimas. → vemti 1: Vėmìmą (su) kelti, sužadinti. Smarkus vėmìmas. Vėmimu iš skrandžio šalinamos kenksmingos medžiagos. Toks vė́mimas, rods, ka visus grobus išvers. Tiek pririjo, kad jau buvo arti vėmimo. Vė́mimu vaikas nesusilaiko. Tokiu vė́mimu – maniau, ka nusibengsu. Vė́mimą uždarė tie vaistai. O vėmimė̃lis to vaiko, jis tę raitojos raitojos nuo skausmo. Ka tulžis būna, tai ir vė́mimai būna, i viskas. Galvą drūtai sopėj [o],
tąsė jį in vėmìmą. Aš ką nors išgersiu nuo vėmìmo. Klevo lapai su uksusu malšo širdies pykimus ir vėmimus. Širdis pyksta: tabokos geria į vidų dėl vėmimo. | Man net smirda [grybės],
vėmìmas ema, kad atsivalgiau. Studentas plaukais ilgais, net baisu koks, baidyklė, net vėmìmas ema.
apsivėmìmas. apsivė́mimas. → apvemti
2. Po to apsivė́mimo i žiūrėti [į berną] nežiūru.
išvėmìmas. išvė́mimas.
1. → išvemti
1. Jei geriam, tai iki išsivėmimui.
2. kas išvemta, vėmalai: Jiems atsitiko pagal ano tikro prižodžio: šuo, kuris sugrįžo prie išvėmimo savo, ir kiaulė nuplauta ing volyklą purvo.
nusivėmìmas. nusivė́mimas. → nuvemti
1.
pavėmìmas. → pavemti
1.
susivėmìmas. susivė́mimas. → suvemti
2. Gera ans lig susivė́mimo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.