pavirbėti
.
virbė́ti, vìrba (vìrbia), -ė́jo.
1. knibždėti, kirbėti, raitytis: Žuvis ant meškerės vìrba. Kirmėlės vìrba. Sliekas vìrba, rangosi. Maži vėžiukai virba čeža milžiniškoje krūvoje. Slyžiukai tik vìrba vandenyj. Tik vìrba kirmėlės bačkoj. Debesis žmonių virba prieš akmeninį kalną. Nu užėjo vokiečiai: kaip skruzdėlynas vìrba. Tokis jau išdykęs, kad vieną galą prispaudei, tai kitas vìrba. krutėti, judėti: Tas paršas maiše vìrba, mėtosi. Avino uodega vìrba. Kielės uodegytė vìrba vìrba. Žąsiukas kojelėm šitom tiktai vìrba [plaukdamas]. Kai pradėjo kutelėt – vaikas žadą užkando, tik vìrba, tik vìrba. Kojos vìrba, tai jau eik i šok.
2. tirtėti, virpėti, drebėti: Virba kinkos, lūpos. nenustygti vietoje. O linksma, o gyva mergaitė – visa tik vìrba. Nenusėdi – vìrba i vìrba visas. Nežiūrėk, ka jis vìrba kap žalčiukas, atverksi tu nuog jo. Nenusėdi vaikai pirkioj: net vìrba, net vìrba. Kokia boba: visa net vìrba, o nedrūta. Tik vìrba diedas, kap neša. Kad gerai botagu ažrėžt [ų] – ir tu virbė́tum! nuolatos darbuotis, be paliovos triūsti: Tik virbė́k ir virbė́k – kiek daug darbo. Tai aš norėčiau tokiu būdu priversti jį vikriau virbėti, sujudinęs jo ambiciją. Liežuviai tik vìrba, kai jie šneka. Kalbu be dantų, tai tik švokščia, liežiuvis tik vìrba vìrba. Vaiku [i] kad užkirtau, tai net kojom virbė́jo. Sergu, vìrbu, tik drebu. Epušės lapai vìrba. Ė toji mergaityna visa vìrba (bijo) . Kai ištrūko viščiokai, tai net šikinės vìrba, kaip draskos (kapsto žemes) . Tartum didė vielos rinkė, po mano kojų nupuolus, kai kokia spiralė ik savo visuotino nustojimo virbėjo…. Pirmuosius [žvirzdelius],
nugulusius ant gyvplaukėlių gerklėje, gyvplaukėliai virbėdami pamažu išgabena laukon į burnos gerklę. Žvaigždelės virba, dreba nuo šalčio. Vìrba jam jau širdis [vežant kontrabandą]. Aš dirbu, net visi mano galai vìrba. Oi, dirba dirba, net šikna (užpakalis) virba. Kad dirba, tai net uodega vìrba.
3. skardenti, skleisti garsą, virpinti orą: Vieversiai padangėm virba, artojai ant lauko dirba. Tevirb lietuviški balseliai apie ausis mums visados.
4. mirgėti: Nemuno vilnys blizgėjo virbėjo.
ùtėlės pakáušyje vì
rba. Dar ùtėlės pakáušy vìrba, o valdžią jau griauna.
išvirbė́ti. iškrutėti; išsijudinti. .
nuvirbė́ti.
1. skubiai nueiti, nuskubėti: Priilsęs, ale nė pusės žodžio prieš nepasakė: paprašiau, i nuvirbė́jo.
2. numirti. .
pavirbė́ti.
1. kurį laiką krutėti, judėti: Liežuvis pavìrba, kad rankos nedirba.
2. kiek drebėti, suvirpėti: Skardžiau mažukus, tai kap duriu, tai tik pavìrba paršukas.
3. kiek sumirgėti. .
suvirbė́ti.
1. suknibždėti.
2. trumpai virbėti, sukrutėti, sujudėti: Po kojų suvìrba, tai bijais. Sukrutėjo suvirbėjo Ilgis, nors ir jautė, kad nėra dar vieko rankoje kardą vartoti. Kad sukaustė sopuliai, tai nei suklibėt, nei suvirbė́t. subanguoti, suraibuliuoti: Vaitkiemio ežere plaukinėjo sau bernas sekmadienį, tik kad suvirbės vanduo – išplaukė pusė mergos, pusė žuvies, nusijuokė ir panėrė.
3. suvirpėti, sudrebėti: Lūpos jo suvirbėjo.
4. staigiai pasirodyti ir išnykti, švystelėti: Nesužiūrėsi jo: tik suvirbė́j [o],
ir nėr. Ožys, buliaus ragų tvokstelėtas, tik suvirbėjo ore, ir tiek jį teregėjo ten.
5. numirti: O vėl jį liga kap prispaudė – tik nesuvirbė́j [o] !
užvirbė́ti. imti virbėti.
kójomis užvirbė́ti. mirti, žūti: Barės barės, tas kirvapente galvon ir žumušė motką – tik kojom žuvirbėj [o].
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.