vógrauti, -auja (-auna), -avo.
1. kalbėti neištariant kai kurių garsų, švebeldžiuoti, burblenti: Kūdikis vis sau vograuja. Kūdikis jau vograuna, t. y. pradeda kalbėti. Vaikas, kol dar negali kalbėt, juokiasi ir inkštauja, vadinasi, vógrauja. Vaikas aštuonioliktą mėnesį eina: jisai sau vógrau [ja] pargriuvęs ant lovos. Žiūrėki, vaikas vógrauja kad vógrauja! Vaikas vógrauja kažką – nieko nesuprantu. Ką čia vógrauji, kalbėk aiškiai! Ką tu ten vograuji? – suurkštė meškinas ir smalsiai pažvelgė į lapę. Vógrauja kaip mažas vaikas, nieko suprast negalì. | Pramoko vógraut lietuviškai.
2. čiulbėti, kryksėti, traliuoti. Bevograudamos kryklės prižadina miegantį ežerą. Strazdas ėmė vograuti, gargėti. Jį prikėlė paukštė, kuri švintant ėmė zobilduoti ir vograuti.
3. grebluoti: Kalba vograudamas ir, rankas pasikišęs kažkur po pažastim, stovi atsilošęs.
4. iš reto nuobodžiai kalbėti, postringauti: Atsisėdęs i vógrauja, nė te teip buvo, nė ką. Droždamas grėbliam dančius vienas vograuja. Tu čia vógrauji, o kiaulės baigia bulbas išakėt. Anas jau senai apie vainą vógrauja. Pasiklausykit, ką ta senė vógraus. Ko čia pats dabar vógrauji, kaip gaidys ant sąšlavyno?!
išvógrauti. lėtai, iš reto ištarti: Negali sulaukt, kol tu žodį išvógrauni. Esi mielas berniokas, – išvogravo tėvas.
nuvógrauti. nukalbėti, nušnekėti: Jau ką kai nuvógraus, tai mirk iš juoko!
pavógrauti.
1. kurį laiką neaiškiai kalbėti, pašvebeldžiuoti.
2. kiek niekus paistyti, papostringauti: Pavógrauja taip va nežinančiai. Dabar jau reik ką nors pavógrauti.
parvógrauti. kalbant niekus pareiti.
pravógrauti. iš reto nuobodžiai kalbantis praleisti laiką: Ateina vienas kitas, susėdam ir pravógraujam, lig sutemsta.
suvógrauti.
1. neaiškiai sukalbėti, suburblenti.
2. niekus susakyti. .
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.