perdvelkti
dvel̃kti, -ia, -ė. dvélkti pamažu pūsti; eiti kvapui: Jau pavasario vėjas dvel̃kia. Vėjelis dvelkia. Nuo šilo dvelkė vos jaučiamas vėjelis gaiviu sakų kvapu. Kalnų šaltis dvelkia iš jų. Iš ten dvelkė malonus kvapas. Aplink dvelkė žiedais ir šienu. Jie dvelkia apkasų žemėmis ir garuojančia drėgme. Gyvenimu ir duona dvelkia vėjas. [Liepynas] ūždavęs bičių spiečiais, dvel̃kęs medum vienu. Bernelio ir mergelės paveikslai dainose dvelkia jaunyste ir grožiu. Jos veidas malone dvelkia. Jo šypsena dvelkė nuovargiu.
atidvel̃kti, -ia, atìdvelkė. pamažu atpūsti; ateiti kvapui: Nakties vėjas pūstelėjo užuolaidas, atidvelkdamas į kambarį jazminų ir anglies kvapu. Iš ten atidvelkė kažkokia žinia, kad reikia važiuoti į Vilnių. Man linksma nuotaika atidvelkė.
įdvel̃kti, -ia, į̃dvelkė. pamažu įpūsti, įeiti: Šiltas vėjelis į̃dvelkė pro atdarą langą.
nudvel̃kti, -ia, nùdvelkė
1. nupūsti: Nuo galvos iki kojų ją vėjas nudvelkė.
2. numanyti: Aš nùdvelkiu, kas iš šitos šnektos išeina.
padvel̃kti, -ia, pàdvelkė. pamažu papūsti; ateiti kvapui: Vėjas nuo medžių dažnai padvel̃kia. Nuo miesto kanalų, gėlynų ir parkų padvelkė atogrąžų ryto gaivumas. Nuo ežero padvelkė vėsumu. Ateis diena, gaiviu pavasariu padvelkus.
pérdvelkti. perpūsti, persunkti: Pasėdėjau kapinėse, perdvelkė mane vėjas. Stovėjo šalčio perdvelktame kieme.
pradvel̃kti, -ia, pràdvelkė. pamažu praeiti: It vėjelis pradvelkė sieloje minties kvapas.
pridvel̃kti, -ia, prìdvelkė. tariant pridėti: Jeigu viešnia būtų iš 'okos' „voiko-“, tai po nekurias lietuviškas tarmes, nemėgiančias pridvelktosios „v“, būtų ištaroma iešnia, jiešnia.
uždvel̃kti, -ia, ùždvelkė. užeiti kvapui: Kad uždvélkė, tai net nosį suka.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.