.
rytė́ti, rỹti (rỹčia), -ė́jo.
1. susirietus tūnoti, gulėti: Ant pliko suolo ryčia. Vaikas ryčia kertelėj prisiglaudęs. Gurbe rỹčiam i bijom, ka tik neįeit. Ar neisit į gryčią, ko čia ryčiate! Ko čia rytì dabar kaip šuva ant girnų. Dabar rytėčiau kietoj lovoj kaip ciucė ant girnų, jei ne tavo gera širdis. Temstant, kai prismilkusioj jų lūšnelėj darydavosi labai jau nuobodu ir liūdna, jis rytėdavo prie langučio ir žiūrėdavo į šią gatvę. Pirma skladuke rytė́jo (gyveno), o dabar va jau stovi mašinėlės.
2. driektis: Vai kur tik ėjau, palierėliai rytė́jo, o kur sustojau, radastėlė žydėjo.
išrytė́ti. prabūti kurį laiką susigūžus, susirietus, pratūnoti: Išrytėsiu tą naktį ir ant suolo. Kieme išsikračiau drabužius ir ant tos pačios akmenų krūvos, kur sėdėjau dieną, išrytėjau iki ryto.
parytė́ti. pagulėti susirietus: Kad pilvas sopa, tai eik parytė́k bent kiek. Nekoks buvo mano miegas, bet va parytėjau ant lovos, ir gana. Susirietus parytėjo ir parėjo namo.
pérrytėti. praleisti laiką kur susigūžus, susirietus: Į lovą vis tiek aš nelipu. Susiriečiu priemeniukės kampe ir perryčiu.
prarytė́ti. praleisti laiką kur susigūžus, susirietus: Kiek čia tos nakties beliko – prarytė́siu ir nekūrentoj gryčioj. Ji pasirėmė ant lovos galo ir prarytėjo iki auštant.
surytė́ti. visiems susiriesti: Prie smilties anksti sėtieji žirniai tarpais visai suspirgę ir surytėję buvo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.