piesmeigti
smeĩgti, -ia, -ė.
1. kišti, besti (ką smailų): Paėmęs žambį, mietą, baslį, tuiną, stodainį, smeĩk į žemę. Prišokęs smeigė šakes į šieno kupetą ir beveik visą ją švilpt ant vežimo. Atėjom (kūrėmės) an gryno lauko, ka nebuvo nė mieto smeĩgta. Žmonės jau daugumas avižas pasėjo, mūsų arklas neįsmeigtas į dirvą, turbūt nebesėsime, ar ką? Ten mes smeĩgėme kuolelius šviesiųjų kardelių. Prieš mus bulius kai kada ragus smeigia (kėsinasi durti) . Kur jis toliau tuos vaikus smeigs, kap išvarys gimnaziją? Čia kepinte kepina, tokia tvanka, tarytum iš aukšto saulė karštį į galvą smeigte smeigia. Kaži kas čia mietą smeĩgęs, bet duobe nešinas pabėgęs. Adata įpuolė už apykaklės ponui ir pradėjo tiesiog į šoną skaudžiai smeigtis.
2. kreipti, besti (akis, žvilgsnį): Jie tolin smeĩgia žvilgsnį aštrų. Primerkęs ir taip pabliurkusių vokų užgriautas akutes, smeigėsi be jokios baimės ir gailesčio į kiekvieną iš eilės.
3. durti, besti ką su kuo, norint paimti: Šakute smeĩgti dešros griežinėlį. Kreivėnas lenktiniu Stepono darbo peiliu smeigė lašinius, laužė duoną iš riekės. Smeikitės bulves ir valgykit.
4. bedžiojant tverti: Diemedžiu smeigta, pinavija vyta – tai mano darželėlis. Aukso kuoleliais smeigta, sidabro tvorelėm tverta. Oi nėra niekur tokio dvaružėlio kai tik mano darželis pas senąjį tėvelį: dygsnučiais smeigtas, levandra sodytas.
5. besti kuo, norint įdurti, perverti: Bulius smeĩgė ragu į velėną. Turklys, kap sustinka ką, tai smeĩgia ir vis turkia. Smeigia aštrūs iešmelių peiliai. Mano širdelė peileliu smeigtà. Piktos jos akys smeigte smeigė ligi pat širdies. Rektorius smeigiančiu žvilgsniu pervėrė auklėtinį. Akys kaip žeberklai kiaurai smeigė mane.
6. staiga kilti arba leistis, smigti: Lėktuvas apsivertė i vėl smeĩgės į viršų. Stipriau sudrebėjo lėktuvas ir smeigėsi erdvėn.
7. lįsti, smelktis, brautis: Gyvuoliai smeigias į avižas, į pievą, kaip tit piemuo prašampa. Nesismeik į muno pusę su savo gyvoliais. A tu matai, kaip ta karvė smeĩgas pri batvinių. Pririšk karvę teip, kad nesmeigtųs į dobilus. Smeigės pri motinos. O ko smeigéis pry vyrų? I kurie [miestiečiai] artie, visi smeĩgas į kaimą. Ir smeĩgas kaip arklys pry avižų. Visai jau brėško, o kelias smeigėsi vis gilyn į mišką. Dagus skausmas smeigėsi per visą kūną. Į galvą smeigėsi pramuštgalviškos mintys. siekti paliesti, paimti: Smeĩgės lopetos ir įkrito į sriutas. Norėjau pralįsti pro galvą – pradėjo vaipyties ir smeigės kąsti.
8. stengtis ką pasiekti, labai norėti, veržtis: Ans smeĩgties smeĩgas į tą tarnybą, al' kaži a pavyks. Ans vienur smeĩgas, kitur smeĩgas, bet niekur neprigauna. Didžiuodamos ta pargale, pradėjo didesniai dar į didybę smeigties. Paprastai vaikai yra tikros beždžionės, tujaus smeigas tą daryti, ką paaugusius žmones mato darant. Pajutęs vyskupui mirus, su didžiu įtempimu smeigės į jo vietą. Visi smeigias prie žemės ir tą skaldos, draskos. Bene smeigeis kaip įmanydamas jam iškadyti?
9. greitai eiti, dumti: O kur tu smeigì?
į gálvą (galvõn) smeĩgti dingtelėti, toptelėti: Jam smeĩgė galvõn, kad jisai palikęs.
per šìrdį smeĩgė. Man kad smeĩgė per šìrdį!
nors į ãkį smeĩk labai (tamsu): Troboj buvo tamsu, nors į akį smeik.
apsmeĩgti, -ia, àpsmeigė. aplink apibesti: Žmogus, apsmeigęs su lopeta kalną, pakėlė jį ir nuvertė.
atsmeĩgti, -ia, àtsmeigė.
1. atsegti ištraukiant smeigtuką.
2. atstatyti, atkišti smailų daiktą: Nuėjau varyt, tai ragus àtsmeigė [bulius].
įsmeĩgti, -ia (į̃smeigia), į̃smeigė.
1. įkišti ką smailų, įdurti, įbesti: Įsmeĩk smaigtį, baslį, mietą į žemę. Kuolą įsmeigiu. Adatą įsmeigì, i paskui reik pastumt. Įsmeigė šakę į šieną. Tuiną insmeĩgę, keturias lempas pakorėm. Ožka virto aukštieninka, ragus įsmeigė į žemę. Krūva sniego sukasta ir lopetikė įsmeigta. Prie galo kartis įsmeigtà, kad tinklas status pasiliktų. Kareiviai skubiai užvožia karstą ir kalavijų rankenomis kala vinis, įsmeigtas dangstyje. Imk mano obelinę lazdelę, įsmeĩk ing žemę. Atsiskirdamu į̃smeigė kožnas savo peilį į medį. Niekas nepakėlė karvelės: kaip rytą į̃smeigiau (pririšau prie kuolo), taip par pietus radau. Žmogus šimtinę į̃smeigė (įdavė kyšio) – ir išsigelbėjo iš bėdos. Senio jau lazda įsmeigtà (būtinai reikalinga, neišvengiama) . Ratai dideliai, storūs, neklimpsta, neįsismeigia į žemes. Įsìsmeigė sau širdin peilį, ir pabaigtas galas. Sūnus per duris išbėgo, o į jį mestas kirvis int sieną insismeigė. Pas našlę jodamas, neškis baslį įsismeigti arkliui prisirišti. Priėjau aukštą kalną ir pamačiau įsismeigusią į uolą savo paleistą strėlę. Didelis pašinas į padą įsismeigęs besąs. Aš įsismeĩgčiau šviesų kardužėlį – tai mano žiburužėlis, šviesi mano liktužė. Įmismeigė strėlės tavo širdin mano. Į balas įsismeĩgęs (įsiterpęs) tas kaimas. Sėdi įsismeĩgus (įnikusi, labai įsigilinusi) an knygą ir nieko nemato. Įsismeĩk dabar į knygą – i akys pages. Čia į lubas, čia į žmones įsismeigęs (įdėmiai) žiūri. įremti: Įsmeĩgęs galvelę į šieną i bemiegtąs. Tą [žmogų] atradę galvą į žemę įsismeigus, kojas aukštyn pasistačius.
2. nukreipti į ką (akis, žvilgsnį): Ką tę matai, ka tep akis į lubas į̃smeigei? Ji akis įsmeĩgia į mane ir žiūria. Dvainis padėjo šaukštą ir įsmeigė akis į sūnų. Grįždamas vis labiau jautė įsmeigtą jos žvilgsnį sau į nugarą. Elzė juto, o gal jai šitaip tik pasirodė, kad visų akys įsismeigė į ją.
3. įlįsti, įsiterpti, patekti: Plyšeliai kur yr, būdavo blakutytė insismeĩgus. Vietos, kur pirma vos įsismeigdavo patys drąsieji keleiviai, dabar pavelstos europėnų.
4. įstrigti, įsismelkti: Į jo atmintį įsismeigė tikt vienas žodis.
5. gauti, nutverti: Lupo, plėšė, kur tik įsmeigė auksinį, ir dėjo į puodelį.
kaĩp į̃smeigtas
1. vietoje, nejudėdamas (stovi): Stovi kaĩp į̃smeigtas. Martynienė, kaip įsmeigta ant vietos, nė krustelėjo, by stulpas.
2. nuolat, vietoje (gyvena): Gyvenu čia kaĩp į̃smeigtas.
3. labai įstrigęs, įsismelkęs. Man tas žodis kaĩp į̃smeigtas.
išsmeĩgti, -ia, ìšsmeigė. persmeigus iškišti: Peilis įsmeigiamas užpakaly limbo ir išsmeigiamas ties simetrine vieta medialinėje pusėje.
nusmeĩgti, -ia (nùsmeigia), nùsmeigė.
1. nudurti: Nùsmeigė kuliganai su peiliais. Aš tave, žalty, nori – nùsmeigu, i viskas! Teip ją. nusmeigė su iešmais, o paskui į pečių įmetė. Te prabočių nusmeigs mane perkūnas, jei mano priesaika bus neverta.
2. nudiegti.
3. nusmaigstyti, nubedžioti: Smaigčiais nusmeigė jis visą pievą. Tę nùsmeigė kuolų eiles šviesių šaudyklėlių.
pasmeĩgti, -ia (pàsmeigia), pàsmeigė.
1. smeigiant pamauti: Ant pagaliuko pàsmeigė – nelabai laikose, tai suvirus mėsa. Kreivėnas užgula lėkštę, bado šakute lašiniukus ir niekaip negali pasmeigti. Pasmeigė ant kartelės avižų pėdą. Duok šakutę mėsos gabaliuką pasismeĩgt.
2. nudūrus perverti: Žemaitis, svečio sulaukęs, nepagailėdavo šerną ar briedį ant iešmo pasmeigti. Jų. mažų paukščių galėdavau savo peilio viršūne išsyk nuo dvidešimt ligi trisdešimt pasmeigti. Pats pasismeigė ant durklo.
3. užbesti: Ans pasmeigė su lopeta. Trumpos šakės – nedaug pasmeĩgia.
4. paremti virptim, įvarpyti: Jei jūs mane nepasmeigsit, žemele rietėsiu.
pérsmeigti.
1. perdurti, perverti: Pársmeik su iešmu piktvarlę. Plaučius par̃smeigė. Persmeigė mano rankas ir kojas. Persmeigtinas. Ta mintis lyg durklu persmeigdavo jų širdis. Jaučiu, kad negalėsiu šitaip visą gyvenimą vaikščioti kaip persmeigtas, reikės vieną kartą išrauti visa tai. Atimk peilį nuo vaiko, gal ans pársismeigti. Barščių rasalą į kiaulės pūslę įpylė, ant krūtinės pakabino i susiderėjo, kad krūtinę parsismeigs i gyvas paliks.
2. atidžiai peržvelgti: Sekretorius mane kiaurai persmeigė aštriu žvilgsniu.
3. iš naujo įsmeigti, įbesti: Pársmeik mietus par nauja, kad stipriau stovėtum tvora.
piesmeĩgti, -ia (piẽsmeigia), piẽsmeigė. prismeigti 1: Kyštis yra linams pysmeĩgti.
prismeĩgti, -ia (prìsmeigia), prìsmeigė.
1. smeigiant pritvirtinti: Rožių krūmai prilenkiami ir mediniais ar vielos kabliais prismeigiami prie žemės. Kai davė, taip ir prìsmeigė prie sienos. Angį prie žemės prismeĩgti. Prismeik skrynelę su vinimis, kad ji čia laikytųsi. Smeigtukas kaklaraiščiui prismeigti. Tat prìsmeigė (labai patraukė) jo dėmesį. An kalvarato su šakaluku prisismeĩgsyt (prisismeigsi + ti) kuodelį i verpsyt (verpsi + ti) .
2. pririšti prie įsmeigiamo kuolo: Prismeĩk karvę ant grabės krašto. Tik išvedė avelę, prìsmeigė – ir atgal į namus. Prismeĩk kumelę, ka nenulėktum. Karvę prisismeĩgęs būsi ir viską matysi.
3. prismaigstyti, pribedžioti, prikaišioti: Prismeik smaigų pilną apvynotą.
4. smaigstant prigalabyti: Prismeigęs daug [varlių],
nustumia, pakol jo kumeliukė neužklimpo.
5. paremti virptim, įvarpyti: Jei jūs mane. neprismeĩgsit, žemuže nuriesiu (rietėsiu).
6. prikišti, priglausti prie ko: Pasiutus karvė: tik nosį prismeĩgs [prie žolės] – i vėl lekia. Dar turėjau kelius centelius – prismeigiau (pridėjau, sukišau) .
7. paskirti (bausmę): Teismas už pavogimą paršo prismeigė tris mėnesius kalėjimo. Ot jam nūnai teismas prismeigė!
susmeĩgti, -ia (sùsmeigia), sùsmeigė.
1. sukišti, subesti, suleisti: Baslius susmeĩgti į žemę, t. y. sudurti. Filodendrono orines šaknis reikia susmeigti į puodelį. Šuva kap griebė už kojos, tai ir sùsmeigė dantis.
2. smeigiant susegti, pritvirtinti, sutvirtinti: Tie smeigtukai buvo vartojami plaukams susmeigti. Silkė susukama ir susmeigiama gvazdikėliu. Susmeik vainikus su virbalais. Kasas susismeĩk smeigtuku.
3. nukreipti į ką, įbesti (akis): Į jį susmeigtos visų akys. Visi tylėjo akis į suolus susmeigę.
užsmeĩgti, -ia (ùžsmeigia), ùžsmeigė.
1. smeigiant užmauti: Ùžsmeigė kepsnį ant iešmo. Medšarkės turi paprotį užsmeigti ant spyglių pagautą laimikį, išmėsinėti jį ir sulesti. Ùžsmeigei vėgėlę su peiliu palei pažiaunes. Neretai stori kukurūzų stiebai užsismeigia ant smailių pjaunamojo aparato pirštų ir jį užkemša.
2. įbesti, užbesti: Užsmeik smaigtį. Ùžsmeigė, paleido plūgą ir varinėja.
3. smeigiant pažymėti: Ùžsmeigiau taką per pelkę. Žiūriu – [medelis] želia, tai ùžsmeigiau (apsmaigsčiau) su pagaliukais. Rubežių … užsmeigė.
4. prismeigti 1: Lopeta geležine užsmeigì [gyvatę] žemėn, kad ji neinkąst.
5. prismeigti 5: Kad jūs mane neužsmeĩgsit, aš žemuže riesiu.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.