pilnýbė. pilnỹbė.
1. apstas, gausumas, daugybė: Pilnýbė šakų! Ot pamidorų metai šį metą! Viso pilnybė. Pilnỹbė (apstumas) ginklų. Ten yra visokių gėrybių pilnybė. Jisai pilnybe viso gero mus tur apveizdėti. Jampi gyvena pilnybė deivystės. O ant visa apsivilkiat meile, kuri yra ryšiu pilnybės.
2. pilnatvė: Jis skendėjo tokioje sielos būsenoje, kur žmogus betarpiškai susiliečia su gyvenimo gelmėmis, patiria buities pilnybę ir šiurpų mirties alsavimą. O kada ateis pilnybė, tada tur pasiliauti, kas iš dalies buvo.
3. visiškas pribrendimas išsipildyti, įvykti: Kad atejo tieg pilnybė meto, tai yra, kad sukako metai, kuriuose turėjo gimt, tuose gimė.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.