.
plẽcius (plac, пляц).
1. žemės gabalas, sklypas: Jis, nusipirkęs plẽcių, pastatė sau butą, trobą, stubą. Buvo du plẽciai; kitą plẽcių nupirko, kitą gavo. Neparduok to savo plẽciaus.
2. vieta, plotas, aikštė: Plẽcius, kur šiepis prie krašto prieit. Smakas prunkštelėjo, pasidarė geležinis plecius. Kaip pradės skilti ugnį iš plieno, neliks ant pleciaus vaisko ne vieno. Plecius pamokslų želnierių.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.