.
plėgà (плягa, plaga). plega.
1. mušimas, pėrimas, pyla, dyža: Išdykėliuo vaikuo reik plėgõs. Vaikas gavo nu motinos plėgõs. Bijodamies, kad tas bekepuris, tėvo plėgą išvengt norėdamas, juos neišduotų, bėgo keliu namon.
2. kirtis, smūgis: Nuvarė jį į dvarą, gavo plėgų̃ gerai. Duok delną, aš tau atskaitysiu dešims plėgų. Gavo plė̃gą per žandą. O vaitas, liepęs paturėti, įkirto skersai tai mergaitei dvidešimt plėgų.
3. įnagis mušti: Kad davė su plėgà! Ta plėgà tikrai dėl vaikų sienon įkišta.
4. bausmė, nelaimė: Seniau žmonėm reikėjo visokių plėgų̃ iškentėt. Jei jau taip (nėra sutikimo), tai paskutinė plėga. Kalbos panykimas – tai yra skaudžiausia plėga lietuviams, Žmonės bus baisiomis plegomis karoti. Jeib jiemus nenusiduotų nepalaimas koksai (plega kokia), Kad tave plėgà paimtų!
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.