.
poskà (faska, фacкa).
1. medinis, panašus į kibirą indas taukams, sviestui, medui laikyti; kiekis, telpantis į šį indą: Poskà sviesto. Poskà medinė, su tokiais mediniais dangteliais uždengt, iš šulelių padaryta, seniau išskaptuota būdavo. Šiemet pripylėm tris poskàs taukų. Seniau sviesto kelios põskos stovėjo. Põskoj buvo apraugti agurkai. Atnešk miltų pilną põską, reikia pyragus maišyti. I apdabo [jo] meška poskelę medaus. Uždenk poskẽlę, kad šunes mėsos neišneštų. Šiton poskẽlėn pilsme druską. Boba atsistojo, tas paėmė poskiùkę. Nebėr skrynio pyragėlio, poskelė [je] sviestelio.
2. indas sviestui mušti, muštokė: Prigraibiau pilną põską smetonos, reikia mušt sviestas. Poskẽlėj geriau mušt sviestas, nekaip butely.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.