.
biñgti, -sta, -o.
1. įsigalėti, įsisenėti . Tavo biñgsta liga, o anosios įbiñgo, t. y. įsibuvo, įsisenėjo, įsistovėjo.
2. dideliam darytis, įsigalėti: Bingusiu lepinimu gadina vaikus savus.
bingusiai. labai: Tai. yra bingusiai skėtrus siusmas. Ką kad pajus, teprašai bingusiai ir stipriai mielaširdumo.
3. darytis skubriam, gyvam, būti atganytam, atšertam: Bingęs (bingtas) arklys. Bingę arkliai ir beveik įsibaido. Žalį su laukiu kytru bei biñgusį keršį kartais į laukus nusibastę pradeda gandint. O akėčioms reiks negelių bei biñgusių kuinų.
įbiñgti.
1. įsigalėti, įsisenėti . Jei negydysi, įbiñgs tavo liga, t. y. įsisenės, pabus ilgai, įsibus. Liga įbiñgsta žmoguo. Rožė taip buvo įbiñgusi, kad gavo koją pjauti. Taip jau įbiñgo skaudėti, nė vaistai nebegelbsta. | Įbiñgo (prikibo) kaip antmetinė.
2. įprasti: Kaip įbiñgsta keikti, negali nė atprasti. Įbiñgo jautis badytis ir nebeatpranta.
3. įsišėlti, įsidūkti, įsiusti: Tačiau argi aš galėjau varžytis su kitu įbingusiu vilku. Numanė įbingusį svietą nenutildysiąs. Įbingusi iš apmaudo, norėdama tokia būti kaip jautis, pradėjo tempti savo kailį. Ežeras ūžia įbingęs audros griausme.
prabiñgti.
1. pradėti dūkti, šėlti: Ir audra teip prabingo. Vanduo prabingo.
2. viršyti saiką, būti per dideliam: Nenaudingas yra tasai prabingęs rūpesčiavimas. Prabingęs drebėjimas žemės. Dėl didės ir prabingusios piktybės. | Bet nedrįstu [aplankyti] – tu toks prabingęs (išpuikęs), tavo žmona nesukalbama, dukrelė labai išdidusi.
prabingtai. pernelyg, per daug, labai, didžiai: Prabingtai ant aukštybės svarą garbos amžiną mūspi daro. Regi, jog apsigerti prabingtai, iki nutrotijimo razumo, yra daiktas bjaurus.
prabingtinai. prabingtai.
prabingusiai. prabingtinai: Petras. apie save. prabingusiai daug ižmanė, nieko notžvilgėdamas ant silpnumo savo. Iž to prabingusiai apmauduoja. Moteres ir mergos prabingusiai ir negera širdžia rėdosi.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.