.
spìngčioti, -ioja, -iojo.
1. spiegčioti, cypčioti: Neskenčia man, kai anys. spìngčioja. Viščiokai tik spìngčioja. Ko čia spìngčioji, ar lazdos nori?! Spìngčioja kap šuniukas.
2. vargti, bastytis be vietos: Aš pamirsiu, ė vaikai spìngčios vieni. Tėvas [kitą] apsiženytų, o vaikai ir spìngčiotų kur patvoriais. Ne ką katė išnešta spìngčios pašaliais, tai geriau ažmuškit.
išspìngčioti.
1. išsiskirstyti, išsisklaidyti, išsiblaškyti: Viščiokai po miežius išspìngčiojo. Išsispìngčiojo žmones pakampiais. Išsispìngčiojo žmonys per laukais (išsiskirstė į vienkiemius) . Mano vaikai kap žąsiukai išsispìngčiojo po pasaulį. Jau jaunimas išsispìngčiojo iš kuokinės namo.
2. išdvėsti. . Išsispìngčiojo visi ančiukai pavieni.
pasispìngčioti pasklisti, iškrikti: Kol aš gyvenu, tai ir jūs gyvenat. Kai ažriesiu barzdą, tai pasispìngčioste po baltąjį svietą.
razsispìngčioti. išsispingčioti, išsisklaidyti: Paskui razsispìngčiojom kožnas sau.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.