razsivėpti
.
vė̃pti, vẽpia (-ia), -ė. vė́pti, -a, -ė. viepti:
1. Vė̃pti lūpas. Vė̃pti burną. Veidą vė̃pti. Vėpti atsivėpęs veidas girtuoklio ir sudraskytas. Vẽpias burna, kišama šaukštu.
2. Lūpos virpėdamos vėpės į kvailą šypseną.
3. skėsti, skleisti: Aš tau parodysiu, kaip reik vė̃pt maišą.
4. atsidaryti, atsiverti.
5. darytis vėpla, žiopliu. .
atvė̃pti, àtvepia (-ia), àtvėpė. atviepti:
1. Verkia lūpas atvė̃pęs. Atvė̃pęs lūpas sėdi ir nežinia ko. Jau šitas eina išsišiepęs, lūpą atvė̃pęs. Kumelė vampso, lūpa atvėpus. Gelsvo, laukinės pelės plauko, su tamsia drūže per nugarą sena Lapeikos kumelė garksojo atvėpusi apatinę lūpą. Lūpa atsivepia. Ko taip atsìvėpei (atstatei lūpas). Jo burna buvo atsivėpus. Ausiukės atsivė̃pusios teip drūčiai. Krizas, lyg diedukas iš pasakos: ausys jo atsivėpusios.
2. Jie iš tiesų buvo žmonės ramūs ir taikūs, ne kerštelninkai, nepaniurę, nesusikaupę, bet šnekūs ir linksmi, nuolat atsivėpę gera nuotaika.
3. Kūdikelis atsivė́pa. Žiopso atsivėpęs. Toks negražus: išsižiojęs, atsivė̃pęs, kauka, krioka. Ans atsivėpęs niurna. Galvą užvertęs, atsivė̃pęs, žiūra vaikas į saulę. Vilkas kraugeris atsivė̃pęs pradėjo ant erelio murmėti. Atsivėpęs it jauna marti. Vypt atsivėps, kaip velnias švęstu vandeniu apšlėktas. A, kad tu atsivėpęs kaip naginė. išsivėpus atsigręžti: Vėl Šukienė atsivėpė į mergaitę, kaip driežas į gegužę veizėdama. išsivėpus pasakyti: Ponas grapas jau saviškiams rūmus pastatei, matėm matėm! – rūsčiai atsivėpė vienas senis.
4. atsiknoti, atsisagstyti, atsilapoti: Teip atvėpę negražiai mano palto kišenės. Knatais susijuosę kaipo panteliais, rudinės atvėpę. Tei [p] įsipjovė pirštą, kad, kai àtvėpė odą, kaulas buvo matyt. Užpakalio, kurs atvėpęs tabalavo, gerą laiką taip ir neįveikė užsisegti. Tyliai sugaudė jo. pajudintas atvėpęs skardos lapas.
atvė̃pusiai. Kad ir prisiuvo lopinį, vis tiek stovi atvė̃pusiai. Apsiausto skvernai atsivė̃pę. Atsivė̃pę autai. Atsivė̃pę naginės. Nuo veido skederlės atsivė̃pusios, t. y. veidas sudraskytas. Drabužiai atsivė́pė. Blogai pasiuvo – skvernai atsivė̃pę. Nušalsi kaklą, tai apikaklė atsivė̃pus. Ė, tu besarmati, tavo keturka atsivėpus. Ko vaikščioji atsivė̃pęs, do peršalsi. Kur bėgi atsivė̃pęs, susijuosk, susisagstyk, dar nušalsi. Nuo saulės ir vėjo dažai iššiupėjo ir atsìvėpė. Drėgmė vietomis nuėdė popierinius sienos apmušalus, ir jie atsivėpė, apnuogindami supleišėjusį tinką. atsiversti, atsidaryti: Jau koja buvo kone išgijus, bet vakar žaizda atsìvėpė ir vėl skauda. | Kur pažiūrėsi – kaimas pusiau be stogų, trobų sienos išsiraičiusios, langai vietom užkamšyti maišais, tvartai stovi atsivėpę, be durų. Dabar tasai bokšto namas atrodė kaip atsivėpę vartai. atsilenkti, atsilošti: Kai dalgis atsìvepia, sunku pjaut.
5. įsitempus, smarkiai ką daryti: Jis, vaike, atsivė̃pęs duoda tai košei garo (smarkiai valgo) .
akìs atvė̃pti (kam) padėti suprasti; pramokyti, pralavinti: Tas mano norint trumpas raštas bene išsigalės vieniems akis atvėpti, kad jie, žvilgterėję į praėjusį gyvenimą lietuvių, susizgribtų ir imtų tarnauti savo gentei. Knyga turėtų žmogui akis atvėpti, parodyti kelią gyvenime.
išvė̃pti, ìšvepia (-ia), ìšvėpė.
1. išviepti 1: Šiurpiai išvėpta burna kažką šaukia. Kogi tu žiobtuvus išvėpei ir nesisveikini? Ten gera, kur mūsų nėra, – pritarė jai Damulė, linksmai išvėpdama skiausčias savo lūpas. Vaikas jau išsivė̃pęs (rėks). Kai juokiasi, tai jo lūpos išsivė̃pę. Ko žiūri išsivėpęs? Pasistengė Elzė nusišypsoti išgirdusi tokį įtarimą, bet pati pajuto, kad jos sustingusios lūpos tik liūdnai išsivėpė.
2. atkišti (dantis) juokiantis: [Marė] nuolat dantis išvėpusi šaiposi. Velnio čia tau gražuolė – pamaiva, išvėpus dantis, kaip Ilkės karčemoje pardavėja.
3. išsiviepti, susiraukti: Ans išsivėpęs, kad kas netinka, akis rauka, lūpas trauka. Pulkininkas, piktai išsivėpęs, numojo ranka. Ko čia išsìvėpei kaip naginė, kas nepatinka? Išsivėpęs kaip devynios pėtnyčios.
4. būti atsisagsčiusiam, atsilapojusiam: Koks šaltumėlis, o anas eina išvė̃pęs. Ajezau, tiek išvė̃pus, net kaklo nesusisegus. Kaklas išvė̃pęs. Kelnės [svotelių] nusmukę iki kelelių, krūtinės išvėpę kaip žydelių. Razsisagstęs, išsivė̃pęs, lekia jau su buteliu.
5. išsiskėsti, išsiplėsti, suskilti: Kurpės tavo išsivė̃pusios, t. y. išsklidusios, išsiplėtusios. Triukšmingai traukė [Saladienė] iš krosnies pyragus: putnius, išsivėpusiomis ant šonų žiauberėmis, tvoskiančius karščiu ir kvepiančius. Visuomet rasose, dumble, paskum saulės karštyje vaiko kojos suskirdėjo kruvinais „gaidukais“, letenos išsivėpė tartum lepšės.
6. pasidaryti vėplai, žiopliui. .
nuvė̃pti, nùvepia (-ia), nùvėpė. nuvė́pti, -a, -ė. pašaipiai išjuokti. .
pavė̃pti, pàvepia (-ia), pàvėpė. kiek vėpti, praskėsti lūpas, pražioti: Jacintas greitai atsakė su panieka pavėpdamas lūpą.
pravė̃pti, pràvepia, pràvėpė
1. praviepti 1: Pravėptos jos lūpos ir bėginėjantis žvilgsnis rodė begalinį nusivylimą. Žiū prasivėpęs stebisi.
2. praskėsti, praskleisti: Pravė̃pk maišą!
3. atsisagstyti, atsilapoti, prasiverti: Skvernai prasivėpę – susisagstyk. Jo apskritas, raudonas veidas šypsosi, tartum šypsosi jo prasivėpę kailiniukai, atšokę kelnių lopai ir ant pečių užverstas kirvis. Kai švarko skvernai prasivėpdavo, visi galėjo matyti ant jo krūtinės keistą apvalkalą, kurį gal ir galėjai kada pavadinti marškiniais. atsiknoti, atšokti: Ir kojų pirštai matos pro kiaurus prasivėpusius batus. prasiverti: Žemės dundėjimą, trūkčiojančius smūgius, negirdėtų, raižančių perkūnų trenksmą ir iš prasivėpusių gelmių tekantį vandenį ji vis dar laikė atpalaiduotų gamtos elementų veikimu.
razsivė̃pti, razsìvepia, razsìvėpė. atsisagstyti, atsilapoti: Razsivė̃pęs, grynas atejo iš pirties, i apsirgo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.