razskėsti
skė̃sti, skẽčia (skė̃čia), skė̃tė.
1. skleisti platyn, plėsti: Medis šakas (lapus) skė̃čia. Medis plačiai skė̃čia šakas. Prigijo vinkšna, vešliai augo, veržliai kerojo, šakas aplinkui skėtė. Kurtinys vaikščiojo, skėtė uodegą kaip didelę apskritą vėtyklę. Skė̃sti bures. Skėtį skė̃sti. Apatija vis labiau skėtė ant manęs savo sparnus. Varna skėstà tu!
skėstinaĩ. Medis, žiedas, lapas skė̃čias. Ąžuolo šakos skė̃tės. Burokų lapai skẽčiasi. Tos vištos skẽčias (tupiasi gaudomos, gūžia) – a jos gaidžio noria?
2. darytis didesnio tūrio: Visi kūnai šildami didina savo tūrį, arba skečiasi. Prisigerdamos vandens, smarkiai skečiasi visos sėklos.
3. sprogti. Medis skėčia.
4. skleisti (lapus, pumpurus): Lapus skečia. Pumpurai, lapai skėčias. Bumbuorai skẽčiasi, tuoj išsprogs lapai.
5. skleisti į šalis. . Užsideda dvi kampos, ka nesiskė̃stų.
6. užsimoti: Skėste užsiskėčiau su šake ant jo mušti.
akìs skė̃sti. stebėtis.
apskė̃sti, àpskečia (apskė̃čia), àpskėtė. apimti, apglėbti, apgaubti: Močia apskėtus laiko vaiką, kad nemuštum, nebartum, t. y. į glėbį paėmus, apsikabinus tur. Ir apskėtė [žąselės] savo sparnais lankas. Didelė liepa – àpskėtė beveik kokį murgą. | Mano šautuvas vis tiek nepataikys į cielių, bet apskės.
atskė̃sti, àtskečia, àtskėtė. atversti: Atskėsu knygas.
išskė̃sti, ìšskečia (išskė̃čia), ìšskėtė.
1. išskleisti platyn, išplėsti: Šuo puolė išskėstais nasrais. Ešerys išskečia dyglius – ir lydeka negali jo praryti. Išskėtė pirštus. Lig ryšio rugių pėdą išsketi ir uždedi [ant galvos],
lietus neperlija. Tuoj sparnus plačiai išskėsiu ir nuskrisiu kaip erelis. Atsiliepė tiktai amžinai įsižeidęs kalakutas ir iš piktumo išskėtė uodegą ratu. Išskė̃sk skėtį, mat pradeda lyti. Paukščių palydimi, išskėtę vėjuje bures, išplaukdavo laivai ir nebegrįždavo. Svarbu tokios sąlygos, kad galėtum žmogus išskėsti veiklos ir minties sparnus visu moju. Daugiau kalbų mokėsi – plačiau sparnus išskėsi. Išsiskečia medis. Medis kaip reketis išsiskė̃tęs stovi. Tokia jau ji negraži: plaukai juodi, išsiskė̃tę. Gerai, ka tiesiai auga; a kad išsiskė̃tęs būtų – a tai gražiau?! Skėste išsiskėtė pašonės priėdus. Visai baigėsi ežere vanduo, o ragana išsiskėtė belakdama kaip baisybė. Išsiskėtę žiedai. Berno kailiniais užvilko, ir eina išsiskė̃tęs. Mano galva išsìskėtė kaip kurpė nuo tavo rėkimo. Tankiuos soduos skęsta didis miestas, plačiai išsiskėtęs visu pajūriu. Išsiskėtęs kai parnešiotas vyžas. Išsiskėtęs kaip vėžys su mielėm. Eina išsiskėtęs kai aitvaras. Išsiskėtus kaip pereklė. Ko čia sėdi išsiskėtusi kap karvė!? plačiai atverti (akis): Išskė̃tus akis veizdi, ana nesupranta. Jai tenka kartais žiopsoti ir stovėti išskėtus akis.
2. išskleisti į šalis (rankas, kojas ir pan): Nieko neatsakė, tik rankas ìšskėtė. Paminklas tam vaikinui pastatytas: sto [vi] toks vaikas, rankas išskė̃tęs. Išskėtęs kojas, jis buvo panašus į dideles žirkles. Skriestuvo kojelės išskečiamos taip, kad jų smaigaliai sutaptų su atkarpos CD tašku C.
3. plačiai išdėstyti: Aiškinimai per daug išskėsti ir atsikartoja nereikalingai.
akìs išskė̃sti nustebti: Šitas ìšskėtė akìs.
išskėstomìs rañkomis
1. mielai (priimti, sutikti): Motina išskėstõm rañkom sutiko sugrįžtančią dukterį. Tetulė mane priėmė išskėstomis rankomis ir tuoj įkurdino pastogės kambarėly.
2. labai (laukti): Tūkstančiai buvusių bernų išskėstomis rankomis laukė žemės.
nagàs išskė̃sti. mirti: Neilgai truks – ir tu išskėsì nagàs.
rankàs išskė̃sti. išplėsti savo valdžią, įsigalėti.
nuskė̃sti, nùskečia (nuskė̃čia), nùskėtė. išplėsti. . Jiem. neduos nuskėst (daug žemių apskėsti, užimti) . Kokia nusiskėtusi esanti darbo dirva, kiek reikalaujanti mokslų!
paskė̃sti, pàskečia, pàskėtė
1. truputį išskėsti, išskleisti.
2. išsiskėtus pakilti: Jeraptonas (lėktuvas) an [v] andenio kap nueis, tai tada pasiskė̃s an viršaus.
praskė̃sti, pràskečia, pràskėtė.
1. praskleisti, kad būtų platesnis, išplėsti: Suvyniotą, sudėtą poperą praskėsk, t. y. prapleik. Gubos apdengiamos dviem surištais praskėstais pėdais, varpomis žemyn. Valgomieji stalai gali būti praskečiami ir nepraskečiami. Kalninės guobos žiedai prasiskečia anksčiau už lapus. Varpelės būna labiau prasiskėtusios.
2. praskleisti į šalis: Per tankius karklynus ėjau, praskėsdamas šakas. Neva nustebintas praskečia rankas. Jonas praskėstomis rankomis baidė kumeliuką. Keletas vaikinų sustodavo ratu, paduodavo vienas kitam rankas ir šokinėdavo, sukryžiuodami kojas ir jas praskėsdami. Pinučiuose ties pačia kriauše buvo praskėsta spraga – piemenukų darbas. Praskėtė ienas, įkišo plaukuotą.
rankàs praskė̃sti
1. pailsėti: Per tuos darbus negali rañkų praskė̃st. Prisidėjo didžiausio rūpesčio, nebebuvo kada nei rankų praskėsti, nei per daug galvoti apie save pačią.
2. ko nors imtis, užsimoti ką daryti: Neturiu rublio ir rañkom praskė̃st. Tiek žmonių, nė rañkų negaliu praskė̃st.
razskė̃sti, ràzskečia, ràzskėtė. išskėsti:
1. Ràzskečia pėdą ir statinį (gubą) užkloja.
2. Mūs buvo ragočius tokis: vienas galas razpjauta ir ràzskėsta, ė kitam gale – du ragai. Jonukas atsigulė, ràzskėtė rankas.
suskė̃sti, sùskečia, sùskėtė.
1. išskleisti (lapus, šakas).
2. suglausti, sutraukti (užuolaidą). .
3. išskėstomis šakomis susisiekti.
užskė̃sti, ùžskečia, ùžskėtė.
1. apglėbus užstoti: Užskė̃sk, kad nebužgautum mušęs (mušdamas) .
2. užgožti, nusmelkti: Šita taboka viską ùžskėtė.
3. pasiglemžti: Atėjai plikas, užskėtei turtus, tai dabar nesikišk, nedaužyk kumščiu į stalą.
4. užsimoti: Jis užsiskėtė mušti su pagaliu, ale nemušė, tik pamojavo. Užsìskėtė jau man rėžt per ausį, bet susivaldė.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.