skūra

.
skūrà (cкypa).

1. viršutinis kūno sluoksnis, oda: Gyvolis skū̃rą prasiplėšia, o žmogus odą. Nuo drėgnasties, nuo šlapumo skūrà tešmeniui nueina, sopa karvei. Kaip surėžė su savo botarainiu, devynios pampos paliekta ant skūrõs. Visą skū̃rą nu piršto nulupo, meisa matyties. Net in liežiuvio skūrà lupas, kai karčios žolės. Ta žmogaus skūrà yr baiminga šalčiuo. Išsmuko iš marškinių ir stovi tiktai skūrõj (nuogas) . Kad aš tau duosiu, ta ir skūrà tratės! Diedo kieta skūra, nė vilkas nepjauna. | Ir ta lašinių skūrùkė gerai (gera valgyti) . In tvinkstančią koją dedu lašinio skūrẽlę – minkština. Anys drebėjo ažu savo skū̃rą (bijojo nukentėti, įkliūti) . Man tik šerkšnas perėj [o] per skū̃rą (išsigandau) . Svetima skūra neskauda rėžyti. Savi marškiniai arčiau skūrõs. Kaip erkė po skūra (labai įkyriai) lenda. Ant senos skūros senas botagas. Nuo skūrõs in tvoros (nešvarų drabužį tuoj skalbia, kad turėtų kuo apsivilkti) . O tu, vilko skū̃ra, kur eini? Pažink, skū̃ra, degutą! Tai sudžiuvęs gražiai: tik skūrà, rūra i guzdikas! Atpūruoja pūrutis su devyniom skūrutėm; kas į jį pažiūri, tas gailiai verkia.

2. tik nulupta ar ir išdirbta gyvulio oda, kailis: O ir kiaulių bei ožkų taip daug mėsinėjau, kad jau vos žinojau, kur skūràs pakabyti. Skūrà jaučio mintinė, o kailis dirbtinis, iškaištas. Kiaunos nedidelė skūrẽlė, ale graži. Skūrelė knygoms įdirbama. Skūrelė rašoma (pergamentas) . Skū̃rą atadavė darban (išdirbti) . Padarė būbną iš vilko skūrõs. Kiaulės skūrõs naginės negeros, [v] andinį leida. [Kadokių] papadės medinės, o viršus skūrõm pamuštas. Apsivilksiu skūra lapės, susjuosiu diržu kanapės, tai puikus būsiu. Nuėmė skūrẽlę, nudirliojo. Iš tavo skūrelės būt kerdžiui šiūbaitė. Avių skūrose ir ožių skūrose vaikščiojo. Muno vargų nė į jaučio skū̃rą nesurašysi. Bepig rėžt iš svetimos skūros. Meška girio [je],
o jau skūrą raižo. Neklausai manęs, tai šuns skūros barškančios paklausysi (gailėsies neklausęs) . Nuo vieno veršio tris skūras nori nulupt. Nuo vienos kumelės dvie skūrų̃ nenorėk lupt. Meškos skūra terpu šakų pakarta.

3. medžio luobas, žievė: Nuplėšia liepų skūràs i nupina [vyženas]. Nuo viršūnės lig žemei kaip duota [perkūno] – nuplėšta skūrà pušies. Prisplėšiau skūrų̃ šermukšnio, nuo vidurių gerai. Aš jį balnosiu liepos skūrele.

4. netikęs, liesas arklys: No, lupynos! No, skūros! Sodžiuje šiaip taip gauna tokius skūras arklius ir vakare parvažiuoja namo. Už tą skūrą nieko negausi. Nemainyk arkliais – nusimainysi į skūrą.

5. šykštuolis: Pas tą skū̃rą gali neit: vis tiek nieko neduos. Tokis jau skūrà, kad ir sau suvalgyt gaili. Tai pasiutus skūrà! O tai skū̃ra! Iš jo ir akmenio galvai prasmušt negausi!
į skū̃rą dúoti. mušti.
į skū̃rą nepareĩti

1. būti labai nutukusiam: Ana skūrõn nebepareĩna.

2. didžiuotis, pūstis.
į skū̃rą gáuti. būti primuštam: Nezurnyk, o gáusi į skū̃rą! Gáusi skūrõn!
į skū̃rą įpìlti primušti: O tau reikia gerai inpìlt skūrõn, kad daugiau nemeluotum.
į šùnio skū̃rą įlį̃sti būti nuolat vainojamam, ujamam: Inlindaũ in šùnio skū̃rą ir kenčiu [ujimą] kap šunelis.
iš skūrõs griū́ti nerimauti, nesitverti: Kap pasukė bizgėlė par arklį, tai prosta iš skūrõs griū̃va (labai muistosi) .
skū̃rą dìrbti mušti: Ko eini už mušeikos! Tau skūra y [ra] nedirbtà, nori, ka dir̃btum.
skū̃rą išdìrbti (išpìlti; .
iškapóti, išmùšti, išskùsti.
apvelė́ti) primušti: Tėvas būt skū̃rą išdirbęs. Kap pasgausiu, tai apvelė́siu tau skū̃rą. Ką aš neverksiu, kad man žmogus skū̃rą ìšmušė! Vyras skū̃rą iškapójo.
skū̃rą padžiáuti ant tvorõs mirti: Vai tu padžiáusi skū̃rą ant tvorõs, jei nevalgysi.
skū̃rą lùpti (nulùpti)

1. mušti, primušti: Vienas vaikas prasikalsta, o visiem duoda – tėvas lùpa visiem skū̃rą. Neklausysi – skū̃rą nulupsiù!

2. skriausti, engti: Tas bjaurybė baigia jai skū̃rą lùpt: sudžiūvus, susisukus.
skū̃rą lùpti nuo (nuog) pénčių. spausti, varginti.
skūrà ir káulai. Ka parejo, nu balso tik pripažinau: skūrà i káulai. Senus arklius sukūdindavo tiek, kad anie bebuvo tik skūrà ir káulai.
šùnio skūrà apsisiū́ti. aptingti, pasileisti. .

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'skura' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>skūrà</b> (cкypa). <br/>1. <span class="explanation">viršutinis kūno sluoksnis, oda: </span> Gyvolis skū̃rą prasiplėšia, o žmogus odą. Nuo drėgnasties, nuo šlapumo skūrà tešmeniui nueina, sopa karvei. Kaip surėžė su savo botarainiu, devynios pampos paliekta ant skūrõs. Visą skū̃rą nu piršto nulupo, meisa matyties. Net in liežiuvio skūrà lupas, kai karčios žolės. Ta žmogaus skūrà yr baiminga šalčiuo. Išsmuko iš marškinių ir stovi tiktai skūrõj <span class="explanation"> (nuogas) </span>. Kad aš tau duosiu, ta ir skūrà tratės! Diedo kieta skūra, nė vilkas nepjauna. \| Ir ta lašinių skūrùkė gerai <span class="explanation"> (gera valgyti) </span>. In tvinkstančią koją dedu lašinio skūrẽlę – minkština. Anys drebėjo ažu savo skū̃rą <span class="explanation"> (bijojo nukentėti, įkliūti) </span>. Man tik šerkšnas perėj [o] per skū̃rą <span class="explanation"> (išsigandau) </span>. Svetima skūra neskauda rėžyti. Savi marškiniai arčiau skūrõs. Kaip erkė po skūra <span class="explanation"> (labai įkyriai) </span> lenda. Ant senos skūros senas botagas. Nuo skūrõs in tvoros <span class="explanation"> (nešvarų drabužį tuoj skalbia, kad turėtų kuo apsivilkti) </span>. O tu, vilko skū̃ra, kur eini? Pažink, skū̃ra, degutą! Tai sudžiuvęs gražiai: tik skūrà, rūra i guzdikas! Atpūruoja pūrutis su devyniom skūrutėm; kas į jį pažiūri, tas gailiai verkia. <br/>2. <span class="explanation">tik nulupta ar ir išdirbta gyvulio oda, kailis: </span> O ir kiaulių bei ožkų taip daug mėsinėjau, kad jau vos žinojau, kur skūràs pakabyti. Skūrà jaučio mintinė, o kailis dirbtinis, iškaištas. Kiaunos nedidelė skūrẽlė, ale graži. Skūrelė knygoms įdirbama. Skūrelė rašoma <span class="explanation"> (pergamentas) </span>. Skū̃rą atadavė darban <span class="explanation"> (išdirbti) </span>. Padarė būbną iš vilko skūrõs. Kiaulės skūrõs naginės negeros, [v] andinį leida. [Kadokių] papadės medinės, o viršus skūrõm pamuštas. Apsivilksiu skūra lapės, susjuosiu diržu kanapės, tai puikus būsiu. Nuėmė skūrẽlę, nudirliojo. Iš tavo skūrelės būt kerdžiui šiūbaitė. Avių skūrose ir ožių skūrose vaikščiojo. Muno vargų nė į jaučio skū̃rą nesurašysi. Bepig rėžt iš svetimos skūros. Meška girio [je], o jau skūrą raižo. Neklausai manęs, tai šuns skūros barškančios paklausysi <span class="explanation"> (gailėsies neklausęs) </span>. Nuo vieno veršio tris skūras nori nulupt. Nuo vienos kumelės dvie skūrų̃ nenorėk lupt. Meškos skūra terpu šakų pakarta. <br/>3. <span class="explanation">medžio luobas, žievė: </span> Nuplėšia liepų skūràs i nupina [vyženas]. Nuo viršūnės lig žemei kaip duota [perkūno] – nuplėšta skūrà pušies. Prisplėšiau skūrų̃ šermukšnio, nuo vidurių gerai. Aš jį balnosiu liepos skūrele. <br/>4. <span class="explanation">netikęs, liesas arklys: </span> No, lupynos! No, skūros! Sodžiuje šiaip taip gauna tokius skūras arklius ir vakare parvažiuoja namo. Už tą skūrą nieko negausi. Nemainyk arkliais – nusimainysi į skūrą. <br/>5. <span class="explanation">šykštuolis: </span> Pas tą skū̃rą gali neit: vis tiek nieko neduos. Tokis jau skūrà, kad ir sau suvalgyt gaili. Tai pasiutus skūrà! O tai skū̃ra! Iš jo ir akmenio galvai prasmušt negausi! <br/><b> į skū̃rą dúoti</b>. <span class="explanation">mušti. </span> <br/><b>į skū̃rą nepareĩti</b><br/>1. <span class="explanation">būti labai nutukusiam: </span> Ana skūrõn nebepareĩna. <br/>2. <span class="explanation">didžiuotis, pūstis. </span> <br/><b>į skū̃rą gáuti</b>. <span class="explanation">būti primuštam: </span> Nezurnyk, o gáusi į skū̃rą! Gáusi skūrõn! <br/><b>į skū̃rą įpìlti</b> <span class="explanation">primušti: </span> </span> O tau reikia gerai inpìlt skūrõn, kad daugiau nemeluotum. <br/><b>į šùnio skū̃rą įlį̃sti</b> <span class="explanation">būti nuolat vainojamam, ujamam: </span> Inlindaũ in šùnio skū̃rą ir kenčiu [ujimą] kap šunelis. <br/><b>iš skūrõs griū́ti</b> <span class="explanation">nerimauti, nesitverti: </span> Kap pasukė bizgėlė par arklį, tai prosta iš skūrõs griū̃va <span class="explanation"> (labai muistosi) </span>. <br/><b>skū̃rą dìrbti</b> <span class="explanation">mušti: </span> Ko eini už mušeikos! Tau skūra y [ra] nedirbtà, nori, ka dir̃btum. <br/><b>skū̃rą išdìrbti (išpìlti; </b>. <br/><b>iškapóti, išmùšti, išskùsti</b>. <br/><b>apvelė́ti) </b> <span class="explanation">primušti: </span> </span> Tėvas būt skū̃rą išdirbęs. Kap pasgausiu, tai apvelė́siu tau skū̃rą. Ką aš neverksiu, kad man žmogus skū̃rą ìšmušė! Vyras skū̃rą iškapójo. <br/><b>skū̃rą padžiáuti ant tvorõs</b> <span class="explanation">mirti: </span> Vai tu padžiáusi skū̃rą ant tvorõs, jei nevalgysi. <br/><b>skū̃rą lùpti (nulùpti) </b><br/>1. <span class="explanation">mušti, primušti: </span> Vienas vaikas prasikalsta, o visiem duoda – tėvas lùpa visiem skū̃rą. Neklausysi – skū̃rą nulupsiù! <br/>2. <span class="explanation">skriausti, engti: </span> Tas bjaurybė baigia jai skū̃rą lùpt: sudžiūvus, susisukus. <br/><b>skū̃rą lùpti nuo (nuog) pénčių</b>. <span class="explanation">spausti, varginti. </span> <br/><b>skūrà</b> ir káulai. Ka parejo, nu balso tik pripažinau: skūrà i káulai. Senus arklius sukūdindavo tiek, kad anie bebuvo tik skūrà ir káulai. <br/><b>šùnio skūrà apsisiū́ti</b>. <span class="explanation">aptingti, pasileisti. </span>.

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.