.
smer̃tė. smertis:
1. Lig smertei žmogus mokais.
2. Antaniokas kai smer̃tė (sunykęs, sujuodavęs) nuo tabokos.
į smer̃tę labai smarkiai: Varusė par tą balį smer̃tėn privargo – griūdama, griūdama.
smer̃tei sių̃sti gẽras.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.