.
spìgti, spiñga, -o. spiegti, rėkti. .
suspìgti.
1. surikti spiegiamu balsu, suspiegti: Išsigandau, ko tik nesuspigaũ. Tik išgirdau – suspìgo mergaitė ne savo balsu. Suspìgo tosu šakosu, suvaivojo. Jis pašoko lyg be galvos, uodega užkliūdamas už tvoros, dar kartą suriko suspigo. spiegiamai ištarti: Atsitrauk! – suspigo direktorius.
2. išduoti ploną, šaižų garsą: Kai suspìgo [traukinys],
visi subėgo žiūrėt. Šaižiai suspigo garlaivio švilpukas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.