stàbterėti, -ėja (-ia. -na), -ėjo. stabtelėti:
1. Nebežino, matyt, kur važiuot, kad stàbterėjo. Da, matai gi, te stàbterėjom ir nusvėlinom. Stàbterėjo, pašnekėjom. | Jos žvilgsnis stabterėjo ties Bertos ranka.
2. Jis kalbėjo nei stàbterėti nestàbterėdamas.
3. Tų akių užteko vieno pažvelgimo, kad širdis lyg būtų stabterėjusi krūtinėj. Mano kraujas stabterėjo: arti, šalia manęs, gulėjo trys lavonai. | Tikėjimas … Petro niekad stàbterėt arba paliaut neturėjo (palikuonyse jo).
4. trumpam sustabdyti: Stàbterėk arklius.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.