stambùmas. stam̃bumas. stam•bumas. → stambus:
1. Įvairių veislių obuolių stambumas labai nevienodas. Didžiulės staklės atrodė rūsčios savo stambumu. Stambùmo pastambi paršeliai, bet apsivėlę tokie. (Kūno) tvirtumas, stambùmas.
2. Verpste buvo reguliuojamas malinio stambumas.
3. → stambus
9.
4. → stambus
12.
5. → stambus 15: Akys pilnos buvo baisumo, stambumo ir nesigailėjimo.
6. → stambus 17: Priešas … apsiriko atradęs žemaitišką prisirišimą prie savo senovės ir stambumą jos apgynime. Tad est atskaluonys, kurių nepaklusnumas ir stam•bumas tur būt karotas. Neatgrįš nuog to didžiavimo o stambumo savo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.