griuvìmas. griùvimas. → griūti.
1. virtimas, kritimas: Kalno griuvìmas. Namų griuvimas buvo didelis.
2. irimas: Tai vadinamieji Ditricho kamščiai, kuriuos sudaro ląstelių ir bakterijų griuvimo produktai.
3. griuvėsiai.
4. griūvanti kalno skardžio, upės pakriaušio vieta: Antys nuejo griuviman. Šiais metais labai ledai griuvimùs išardė.
apgriuvìmas. → apgriūti 1: Kad medžias ir akmenes stipriai sugludinos ir suėmės, nėmaž apgriùvimo nebijomės.
įgriuvìmas. → įgriūti 1: Kalno įgriuvìmas.
nugriuvìmas. → nugriūti 1: Kalno nugriuvìmas. Kap tę jiem atsitiko nugriuvìmas (kaip nugriuvo), nieko nežinia.
pagriuvìmas. → pagriūti.
1. suirimas, nuvirtimas: Buvo pagriuvimas anų namų didis.
2. mėnesio sumažėjimas, sudilimas, delčia: Pagriuvimu mėnesio (tarpijose) ark dirvą – nebūs varpučio.
3. paliegimas, liga: Jūsų pagriuvime gulėjote. Ižtraukti ižg jūsų pagriuvimo senatvės.
sugriuvìmas.
1. → sugriūti 2: Viena motina su jos kūdikiu rado po sugriuvimais (griuvėsiais) savo smertį.
2. pagriuvimas 2: Bulvės sėjamos mėnulio sugriuvime (iš pilnaties į delčią) .
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.