klabė́ti, klãba, -ė́jo.
1. bildėti, trinkėti: Kad vėjas trauka, klãba durys.
2. netvirtai stovėti, klibėti: Vinis arba baslys, netvirtai įkaltas, klãba. Liežuvis da klãba (juda plepant), ale jau sylos apleido.
3. barškėti, tarškėti, kalenti (dantimis): Klabu, griežiu dantimis. Teip spigina, kad dantys klaba. Ma [n] dantes klaba nuo šalčio. Senis šoka – dantys klaba, jaunimas šoka – žemė dreba. Bet jai kažkodėl taip šalta buvo, jog dantys smarkiai klabėjo.
4. plepėti: Seniai jau klãba, kad tave ims į kariauną.
suklabė́ti, sùklaba, -ė́jo. klab, klab subildėti: Klab, klab suklabė́jo durys.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.