klaikúoti, -úoja, -ãvo.
1. paikai elgtis, svaičioti: Sirgdamas žmogus klaikúoja, net baisu klausyt.
2. klaidžioti: Žąsis, avis klaikãvo (vaikščiojo), atsiskydusi iš būrio. Šuo pasmilintas klaikúo [ja],
nebatsenka savo namų. Nepilno proto žmogus klaikúoja (luibina apsileidęs).
nuklaikúoti. nuklydinėti, klaikuojant nueiti: Kad tu tikrai nežinai, tai kur tu nuklaikuosi?
suklaikúoti. sukvailioti: Suklaikúo [ja],
burną gėręs, ir ne kluina žmogus.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.