riū̃kti, -ia, -ė.
1. balsu verkti, bliauti: O tas vaikas riū̃kia, nieko negali jam padaryt. Nustok nors sykį riū̃kęs, o ma [n] i ausis išūžei! Toks didelis vaikas, o riūkì. E, tai riū̃kia tas vaikyščias. Na, eik į užpečkį! Tik rytą atsikėlę dvariškiai išgirdo, kad už durių kas riūkia. Ko čia riūkì kai veršis. Nutilk, ko dabar riūkì kaip bulius!
2. mauroti, baubti, mykti, žviegti: Ko tos kiaulės riūkia, gal nepašėrei? Karvė riū̃kia, matyt, serga.
3. negražiai, garsiai dainuoti: Riū̃kti yra storai giedoti. Išgėrėm, dabar galim riū̃kt.
4. bartis, bambėti: Nemoki, rodos, gražiai šnekėt, tik riūkì ir riūkì lyg močeka. Tas senis nenaudėlis: tik riū̃kia ir riū̃kia ant savo dukters. Ant jų vis reikia riū̃kti.
5. dundėti, bildėti: Griaustinis riūkia, t. y. griauja. Riū̃kia ir riū̃kia armotos par dieną.
6. stenant sunkiai ką dirbti, nešti, pūkšti: Ką tu čia taip riūkì? Neriū̃k vienas, o lauk kitų pagelbos. Kam tiek krauniesi, kad paskui riū̃kt reikia. Užsidėjai kryžių, tai jau riū̃k, ir baigta.
7. dejuoti, niūkti: Aš jį urzinu, o jis riū̃kia tik, o nenori kelti. Riū̃kia po tą lovą, laužos.
8. tvoti: Riū̃k jam į kuprą.
9. stumti: Kai jau riū̃ksiu tave iš lovos!
10. gerti, maukti: Pylė riū̃kė par dieną, visą alų išriūkė.
įriū̃kti, -ia, į̃riūkė. sunkiai įnešti: Tik į̃riūkė.
išriū̃kti, -ia, ìšriūkė. išgerti, išmaukti: Ar nori alaus? – Ne. Neseniai visą stiklinę ìšriūkiau.
nuriū̃kti, -ia, nùriūkė. sunkiai nunešti: Vos nùriūkiau maišą į klėtį.
parriū̃kti, -ia, par̃riūkė. sunkiai parnešti, parvilkti: Baisiausią eglę par̃riūkiau iš girios: bus malkų keliom dienom.
suriū̃kti, -ia, sùriūkė.
1. subaubti, sumykti.
2. sutrinksėti, subildėti: Sužaibavo ir paskui sùriūkė.
užriū̃kti, -ia, ùžriūkė. užrikti, užšaukti: Jis, būdavo, niekad gražiai nepasakys, ale kad užriū̃ks! Supykęs ùžriūkė, tuoj visi išsilakstė. Kad ùžriūkė, tai viskas plyšta!
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.