susikamantinėti
kamantinė́ti, -ė́ja, -ė́jo. klausinėti; tardyti: Išsivadino jie vyriausiąjį Eglės sūnų Aržuolą į girę ir apstoję jį kamantinėjo. Kamantinė́k nekamantinė́k – vis tiek anas nieko neūturs. Vis uošvis kamantinė́ [ja],
kada ataduosi pinigus, t. y. klausinė́ [ja]. Va, kaip Petrienė Barbę kamantinė́ja. Jau tu mano vaikų nekamantinė́k! Nesiųsk vaikų pas juos, bo pradės kamantinėti, tie viską ir išplepės. Kamantinė́ji žmogų, kaip laiko per daug turėdamas. Kam reikia ten jį kamantinėti (kas? kur? kaip?) – nemandagu ir negražu. Ir kamantinė́si prisispyręs. Jaunosios pasekėjai užkelia jaunojo veselnykams vartus ir kamantinėja. Ko tu čia mane kamantinėji kaip kokį piemenį! Ar aš tau vaikas, kad tu mane kamantinėji? | Atėjo tardytojas ir ėmė ją kamantinėti. Taip staršina, bekamantinėdamas Rimeiką, vis galvojo apie gerą „dėlą“ ir kyšius. Tai čia kamantinėsis apie kiekvieną nieką.
iškamantinė́ti. išklausinėti; ištardyti: Iškamantinė́jo iki mažiausio dalykėlio, išklausinėjo. Iškamantinė́jo iškamantinė́jo! Taip iškamantinė́ja, kad suvis. Gerai iškamantinėk, kas čia atvažiavo.
nukamantinė́ti. klausinėjant nukamuoti.
pakamantinė́ti. paklausinėti; patardyti: Pakamantinė́jau ir sužinojau viską. Pakamantinėkime save, kaip mes elgiamės su kitais.
susikamantinė́ti. susiklausinėti: Kol susikamantinė́jo, ir išėjo laiks, t. y, kol susiskolino, susirinko.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.