.
kvar̃kti, -ia, -ė.
1. kurkti, kvarksėti, krankti. Ko tos varlės tep kvar̃kia? Varlės kvar̃kia ir kūkuoja. Jei varlės kvar̃kia, tai bus lytaus. Lig po šiai dienai tik po saulės sėdimui varlės sujunda giedot kvarkdamos. [Antys] kvarkdamos purvinos kumpinėjo. Prūde antis kvar̃kia, višta karkia, žąsis lala, gaidys gieda, karvelis burkuoja, žvirblis čaža, varna krankia, griežėlė čirškia, griežia, kalakutas ulba, povas klykia, varlė kurkia. Beskuo varnos vakar kvar̃kė – ar padlą radusios. Varnai kvar̃kia. | Sausa delna nèkvarka, reik pašlapinti, kad kvar̃ktų tetirviniškai. Man nuo vaikų kaip nuo varlių visa seklyčia kvarkia, – nebesuskaitau. Ko kvarki (rėki) dabar kaip varna! | Ir antis kvar̃kia, ir subinė kvar̃kia, kad išklerusi. Eina ir kvar̃kia (perdžia) .
2. kvaksėti, kvakėti, kvarkšti. Višta kvar̃kia, sodinkit ant kiaušinių – bus ankstyvesni viščiukai. Dvi perekšlės kad pradėjo kvar̃kt, net baisu klausytis. Ta višta paleidsparnė šaukanti, kvarkanti.
3. gergždėti: Antra diena jau kvar̃kia ta jo gerklė (užkimusi) .
prikvar̃kti, -ia, prìkvarkė.
1. prikurkti, prikvarksėti.
2. prišnypšti, prišniurkšti: Prìkvarkei pilną nosinę.
susikvar̃kti, -ia, susìkvarkė susipersti: Vaikai iš juoko užpečky susìkvarkė.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.