.
narãvytis, -ijasi, -ijosi (narowić się)
1. rodyti užsispyrimą, nirtulį, nirtuliuoti. Kaip tik pradėjom važiuoti į kalną, arklys ėmė naravytis: rėžk, kiek nori, – eina geriau atbulas, nekaip į pryšakį. Šiandie kap vežiau šieną, arklys narãvijos. Netraukia vežimo, narãvijasi, šoka piestu. Narãvijas kumelė per tiltą eidama.
2. aikštytis, užgaidauti, kaprizytis. Nenarãvikys be reikalo – nėko iš to nebūs. Ko narãvijys, kad pats esi kaltas! Ko čia narãvijys, a neisi ėsti!
susinarãvyti
1. užsispirti, įgauti nirtulį: Kai tik susinarãvija [arklys],
ir kirsk botagu – tuoj naravą išvarysi.
2. įgauti aikštį, kaprizą: Kad susinarãvijo, nei valgyt nebeina.
užsinarãvyti
1. užsispirti: Arklys užsinarãvija, tai su juo sunku – reikia gražiuoju. Naravyte užsinarãvijo arklys. Žmogus užsispiria, gyvulys užsinarãvija.
2. užsikaprizyti: Užsinarãvys ir neis valgyti.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.