skerėčióti, -iója, -iójo. skerečióti. skerẽčioti, -ioja, -iojo, skė́rečioti
1. skeryčioti 1: Kam dar tom rankom skerėčióji, lyg nemoki tep papasakot. Bėgdamas rėkė, skerėčiojo, kas tą matė, tas kvatojo. Ko tu čia skerėčiójies kai kvailą galvą gavęs?! Tie mokyti kai šnekas, tai baisiai skerėčiójas. Nesiskerėčiók labai, ba da kam akis išdursi. Ko čia skė́rečiojies rankom lyg norėdamas mane mušti?! Ko čia jūs skerečiójatės kaip gaidžiai?! Kas čia skerečiójas su rankom – kaip vėjo malūnas. Girtuoklis riktelėjo, abiem rankom skerėčiodamosi.
2. skeryčioti 3: Ko čia skerėčióji, ar tik ausinėn nenorėtum?! Prieš Joniešką [brolis] nedrįso skerėčiot. Kad būtų Ignas nesiskerečiójęs, būtų tėvas ir priėmęs. Ko čia rėkauji, ko skerečiójies, manai, kad kas tavęs bijo?! Skerėčiójas skerėčiójas prieš visus, tai ir susieškos, ko nori. Ko čia skerẽčiojys, lyg niekas apei tai nežinotų.
nuskerėčióti. nuskeryčioti. Indūkęs nusiskerėčiójo pakalnėn.
pasiskerėčióti. paskeryčioti. Pasiskerėčiójo, kur nereikia, tai ir gavo par snukį.
parskerėčióti. parskeryčioti: Ana jau jis girtas parskerėčioja.
susiskerėčióti. suskeryčioti
1. Sušvokščia sena obelė prie kelio, gumbuotomis šakomis susiskerečioja.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.