šlamė́jimas,
1. → šlamėti 1: Ir kalbos paukščių klausiau – negerai klegėjo, ir lapų šlamėjimo klausiau – gūdžiai šlamėjo. Mane šlamėjims ąžuolų nuvargusį migdys. Niekada nesijautėme tokie artimi, tokie brangūs vienas kitam, kaip tąsyk, girdėdami šaltą mirties sparnų šlamėjimą. Nebeskamba daina, nepritaria jai giria šlamėjimu: ten nebėra jau mūsų garbingų dievų.
2. → šlamėti
3.
3. → šlamėti
4.
sušlamė́jimas. → sušlamėti 1: Krūpčiojo Veronika nuo kiekvieno daiktelio sušlamėjimo. Plačios ausys daug jam padeda: mažas sušlamėjimas by kame – dramblys jau ir begirdįs.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.