sprogė́ti, -ė́ja, -ė́jo. sprógėti, -ėja, -ėjo. sproginėti:
1. Ka pradėjo aplinkuo kulkos sprógėti – aš tik bridinkt į griovį.
2. Sienos, tvoros sprógė [ja] nuo šalčio, nuo speigo. Nū šalčio toros sprógėjo, ausys raitėsi. Arkliams sprógėja nosys, jeigu su rasa paėda bastarų.
3. labai norėti: Prasūdžiau kiunkį, sprógėsu dabar gerti.
4. klestėti: Kap aš buvau pas motulę, pas motulę širdelę, tai žydėjau, tai sprogė́jau kap darželin roželė.
išsprogė́ti
1. išsproginėti 2: Žali medžiai išsprogė́jo, žolynėliai pražydėjo. Kai rūtelė išsprogės, lelijėlė pražydės, tada atjoki, mano berneli.
2. išsproginėti 4: Išsprógėsma badu į miestą nurepečioję – geriau sodose.
susprogė́ti. susproginėti: Lūpos susprogėjusios kaip nuo karščio. Vaikų kojos susprógėjusios.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.