stė̃rti, -sta, -o.
1. stingti, stirti išsigandus, nustebus, sušalus: Kai prisimindavo seniau patirtas nuoskaudas, stėro jam rankos, ir jis liaudavosi dirbęs. Stėro jiems sielos, ir siaubo apimtos gniaužėsi širdys.
2. darytis nejudriam, padėrusiam. Stėro akys.
apstė̃rti. apmirti iš baimės.
nustė̃rti. sustingti nusigandus, nustebus: Kai atsigręžė pažiūrėti, visas nustėro: degė dvaras. Visi iš pasibaisėjimo nustėro. Sako, kaip nustė̃rę visi, kaip sutrenkė [perkūnas]. Bet jis vis sėdi kaip nustėręs ir tebemato, ko kiti nemato. | Taip į mane pažvelgė, kad man širdis nustėro.
pastė̃rti.
1. sustingti sušalus, išsigandus, nustebus, sutrikus: Ko tu, vaikel, pastė̃ręs, gal sergi? Kiek čia pabuvo ant šalčio ir pastėro kaip žvirblis. Tik pastė̃ro vyras, kai pasakė, kad žandarai vartuose. mirti: Kol ji sugrįžo su dubenėliu ir bulvėm sterblėj, rado senį jau pastėrusį.
2. pasidaryti nejudriam, padėrti. Akes pastė̃rę. Pajudinusi jį, pamatė pastėrusias akis ir pravertą burną.
3. pašiurpti, pasišiaušti: Kap buvo strošna, tai plaukai pastė̃ro an galvos. Jos audeklas pastė̃ręs. Žalios rūtelės visos pastėrę. Jo penketas plaukų, i tie pasistėrę.
4. pasidaryti standžiam, sustirti: Nu šalčlo ir drėgsmės pastėrę sijonai.
sustė̃rti. sustingti: Berniukas iš išgąsčio sustėro.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.