švapė́ti, švãpa, -ė́jo. švepėti:
1. Švãpa švapė́te, bet neparprantu. Švãpa, nepašneka [gerai] mergelė. Ko čia švapì kaip boba be dantų!
2. Ar kruopus ir išbėrei, kad teip švapì! Ką čia švapi, kad aš nieko nesuprantu. Ans savo švãpa, i tiek. Ale nešvapėk dar tu čia! Poterius tegul švapė́s, ką ligonis darys. Petrelis ilgai spokso į lubas, ilgai švapa lūpomis, bet neatsako. Ko jūs čia švãpatės?
3. kalbėti niekus: Švapì, pats nežinai ką. Darbo neturia, tai švapa i švapa visokius niekus.
iššvapė́ti, ìššvapa, -ė́jo. neaiškiai ištarti, pasakyti: Užkibo gerklė – nebìššvapi.
nušvapė́ti, nùšvapa, -ė́jo. kvailai pasakyti, nukalbėti: Jug Barbė nieko sau nùšvapa.
pašvapė́ti, pàšvapa, -ė́jo
1. pašvepėti.
2. paplepėti.
sušvapė́ti, sùšvapa, -ė́jo. sukuždėti, sušnibždėti: Vyras užrietė aukštyn galvą ir sušvapėjo lūpomis. Miegti, – sušvapėjo jisai.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.