švegždė́ti, švẽgžda, -ė́jo.
1. švagždėti 1: Ką tau boba paausin švegždė́jo? buriant, užkalbant šnibždėti, kalbėti: Gal kiek nusmano an tų kortų, tai švẽgžda ir švẽgžda. Jos gi mokėjo kalbėt, švegždė́t. Krūmas lazdynų riešutinis, te vaikščiojo trys mergos, anos švegždėjo, burbuliavo.
2. švagždėti 3: Senelė švẽgžda senoviškai. Anas kai sirgo, nieko negalėj [o] ūturt, tik lūpom kiek švegždė́davo.
3. švagždėti 5: Klauso – kad kas švegžda ant krosnies.
iššvegždė́ti, ìššvegžda, -ė́jo. iššvagždėti 2: Sudrebėjo mergaitė, net jai kalbą užkando, vos iššvegždėjo.
sušvegždė́ti, sùšvegžda, -ė́jo. sušvagždėti 1: Girdėjau, – daugiau lūpom negu balsu, vos girdimai sušvegždėjo merga. Jau baigta, – sušvegždėjo jam Martynas į ausį.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.