x
.
šáika.
1. nedorų žmonių grupė, susibūrusi nusikalstamai veiklai; gauja: Čia buvo visa šáika vagių, bet visus išgaudė. Į šaiką susitaisę, [eina] kur į kūtę arklius išlaužt arba klėties.
2. kelių žmonių būrys, draugija: Ten visa šaika susitaisė: motyna ir dukters. visi skaito, visi rašo. Visi ejome šáika. | Tą. sukilimą žemaičiai aplei Plungę, Platelius, Alsėdžius vadina šaikoms arba šaikų metu. Šáikų metais esu gimęs.
3. gauja, ruja (šunų, vilkų): Šáika šunų ir vilką papjauna.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.