šaipýti, šaĩpo, šaĩpė. šiepti.
1. kraipyti, vaipyti (veidą, lūpas): Grafas žiūrėjo plačiomis akimis į gražų moteriškės veidą, kurį dabar šaipė piktumas. Akys išsiplėtė, kažin koks nervingas mėšlungis keistai šaipė jos lūpas.
2. rodyti dantis, daryti grimasas, raukytis, vaipytis: Šaĩpos, sako – nenoriu [valgyti],
ir gan. Mūsų bėrokas moka šaipýtis. Šaĩposi šuo, nenori to ėdalo ėsti. Prieš užtrūkimą [pieno] skonis nebe toks: katė – i to šaĩpos, nebelaka. Vidunaktį kad prejo visokių baidyklių, viseip šaipės, vaipės, bet nerušiojo jo. Šaĩpos kai šuva avižas ėsdamas. Šaĩposi kap (lyg) velnias prieš debesį. Ko šaipaĩs kaip katinas prieš mėnesį? Ko šaipaisi kaip nagines pavogęs? Ko šaipaisi kaip bruknių apsiėdęs? Šaipýkis tu čia kaip pelė in aruodo. Dar šaiposi kaip šuva į lašinius. Šaipos kaip šuva an mėsą žiūrėdamas. Šaiposi kaip katė į miltus pridarius. Šaipais nesišaipai – vis ant tavęs lipsiu.
3. pajuokti, pašiepti: Lietuviai patys pradėjo šaipyti visus tuos. Aš tave gražumu prašau, kad tu iš mane nesišaipytum. Kai pilsiu pamazgom akỹs, tai daugiau nesišaipýsi! I ko tu šaipaĩs iš manęs? Anys būt šaĩpęsi iš jos kai šunys. Nesišaipyk iš lietuvininkų, taupančių savo grašelius. Žmonės ir taip šaiposi iš jo kaip iš kokio puskvailio. Mergos šaĩpės per girtąjį.
4. šypsotis, juoktis: Toj mergiščia tik šaipos, kraipos, juokias. Vis šaiposi, kur reikia ir nereikia dantis rodo. Kogi jau šaipaĩs atsisėdęs? Ateina į bažnyčią ne melstis, o šaipýtis. Ve, merga be reikalo šaĩpos šypt, šypt. Nesišaipyk, čia ne vestuvė. Tylėjo ir šaĩpėsi. Įsitaisė mat šaipýtis – ko čia šaipaĩsi?!. Mėnesėlis šaipos, mėnesėlis šviečia. Ir kluonelis vėlyvo rudens ir žiemos metu tuščiomis šalinėmis nesišaipė – reikalingo gyvuliams pašaro gaudavo iš ūkininkų už vasaros metu atliekamus darbus. Atbėgo nesišaipydamas, nubėgo nesiraivydamas. Dar šaiposi kaip sena merga į bernus. Šaĩposi kaip pabučiuotas. Šaĩpos kaip geležėlę radęs. Šaĩposi kap bezmėna (be priežasties) . Kad tu šaipýtais šaltais dantimi! Šaĩposi kaip Lucė ant pagaikščio.
5. darytis plyšiams, skilti: Prastos lentos – šaĩpos, šonai kliūva. Tai šįmet bulvės suverda – tik šaĩposi, kai valgai.
apšaipýti.
1. padaryti grimasą, nusiviepti: Kai gavo kuokulu, apsišaĩpė kaip vilkas ir atsitraukė.
2. apjuokti, pašiepti: Apšaipýti yra apšidyti. Mergos apšaĩpė girtąjį. Apšaipau, išjuokiu, apgėdinu. Kai taip netikusiai elgsies, tai visų apšaĩpoma būsi. Akimis (susimirksėdami) manę teneapšaipo. Kitus apšaĩpo, o savęs nemato. Atėjo, apsišaĩpė ir išėjo.
3. apšaukti prasimanymais, pažeminti: [Kunigą] tabakiu ir girtuokliu apšaipęs.
iššaipýti
1. išjuokti, pašiepti: Lenkai lietuvius iššaipo.
2. apšaipyti
3.
3. kurį laiką juokauti: Išsišaipiaũ (visą vakarą).
4. šaipantis ko patirti, susilaukti: Šaipydavos, šaipydavos i išsišaĩpė vienan galan (bėdos susilaukė) .
nušaipýti
1. apjuokti, pašiepti: O Advė bijo akis pakelti. Ją gali pamatyti pažįstami, paskui nušaipyti. Nušaipomi čia keli Prūsų Lietuvos ištautėliai. Nušaipýti, nujuokti – kai pasiutę.
2. išreikšti pašaipą, pajuoką: Visi tik nusišaĩpė iš tokių samprotavimų.
3. nusišypsoti: Tai į vyrą dirstels Petrulienė ir nusišaipo, tai į bernioką – ir vėl nusišaipo. Sustojo [Rapolas] ties šautuvais, nusišaipė. Gaspadorius nusišaĩpė, ba jis žino, ko jam reikia. Saulė skaisti linksmai nusišaipo.
pašaipýti
1. pasivaipyti, pasiraukyti: Pasišaĩpė, pasišaĩpė i nevalgė. Karvė pasišaĩpo, ale ėda.
2. pajuokti: Mūs kaimynas visus myli pašaipýt. Pulkelis berniokų tik pasišaĩpė iš praeinančių mergaičių, daugiau nieko. Ateidavo anys. – ir juokias, ir ūtura, ir pasišaĩpo. Mamos pagrandukas, – pasišaipydavo Vacys. Pasišaipýsi iš šaltų batvinių! Pasišaipýsi šaltais dantim!
prasišaipýti. praleisti kurį laiką šaipantis.
prisišaipýti.
1. iki valios pašiepinėti, išjuokinėti.
2. iki valios šaipytis, prisijuokti.
sušaipýti
1. sušiepti.
2. padaryti pašaipią grimasą.
3. susižvalgius šyptelėti vienas kitam: Tiedu susišaĩpė ir suprato, kas yra. Mergaitės stabtelėjo, susišaipė.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.