tiesakal̃bis, -ė. kas tiesą kalba, tiesmukas: Senė tokia tiesakal̃bė. Tatarė žmogus tiesakalbis ir bešalis. Normantas buvo atviras, tiesakalbis, nepratęs nė pikčiausio dalyko savyje slėpti. Tikri tiesakalbiai nieko netur sakyti, tik ką regėjo aba girdėjo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.