tiron|as, tironė dkt.
1. v. istor. senovės graikų miesto valdovas, smurtu užgrobęs valdžią.
2. žiaurus, savavaliaujantis valdovas.
3. prk. žiaurus žmogus, kankintojas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.