tokė́tis, -ė́jasi (tõkisi, tõkiasi), -ė́josi peikėtis.
atsitokė́ti, -ė́ja (atsitõki, atsitõkia, atsìtoki, atsìtokia), -ė́jo
1. atsipeikėti, atsigauti apsvaigusiam, nualpusiam: Prisitrenkęs atsìtoki. Pasimirė ir neatsitokėjo žmogus. Atsitokė́jęs pradėjau kalbėti. Atsitokėjau visai nepažįstamoj girioj. Gerickai pritrenktas kažin ar beatsitokė̃s.
2. aprimti, atsigauti po didelių įspūdžių, susijaudinimo: Jis vis dar neatsitokėjo nuo netikėtų įvykių. Pusė valandos praėjo, iki aš atsitokė̃jau. Aš kai atsitokė́jau, jo jau nebebuvo čia.
3. ilgai galvojus suprasti, susivokti, atsiminti: Aš niekap negaliu atsitokė́t, kada tai buvo. Žiūrėjau žiūrėjau in tave ir vis neatsitokė́jau, kas tu tokis esi. Aš tik paskui atsitokė́jau, ką ne tep padariau. Gal atsitokė̃s, kai vargai užgriūs.
4. pailsėti, atsikvėpti, atsigauti, sustiprėti: Motoras atvės, ir mes per tą laiką atsitokė́sim. Per žiemą smertim vadavos, o pavasarį atsitokė́jo. Lietus vištelę tep buvo priplakęs, kad ir pastovėt negalėjo, bet dar̃ atsitokėjo – ir kokia dėdinga. Nelabai greĩta po ligos atsitokė́jau.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.