.
tū̃žbyti, -ija (-yja), -ijo (-yjo). kelti sielvartą, jaudulį, liūdinti: Kas širdį tavo kremt, tūžbij ir kankin. Tai rodos tiesiog velnystė savo tėvo širdį taip tūžbyti ir mūčyti. Jie guli ant kietos aslos, kenčia badą, tūžbijas, apserga. Kiek aš tū̃žbyjaus, kai mano pirmasis vaikas mirė!
nusitū̃žbyti nuliūsti: Tačiau neatskambėjo man nei joksai balsas iš aukšto, ir nusitūžbijęs keliavau per svietą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.