užmač|ia, užmačia
1. menkinamai įnoris, noras, ketinimas: Priešo užmačias niekais paversti. Nieko neišeis, kvailos užmačios. Užėjo užmačia, ir nebeperkalbėsi.
2. tarm. neganda: Gal užmačia kokia čia tave
atnešė! Užmačia kokia užpuolė ar kas, kad taip nesiseka. Lyg užmačia traukė ten eiti.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.