užvemti

vémti, vẽmia (-sta, -ti), vė́mė.

1. nevalingai šalinti maistą iš skrandžio pro burną: Girtuoklis vemia. Dūšią tąso vemti. Jam pasdarė negerai, vẽmia. Vémt teip nevė́mė, ale pasitąsydavo. Vėžys šite: pavalgei – vémt. Ką burnon, tai vemiañt. Tada tulžỹs išeido ir vẽmia. Galva sukas, noris vémt. Tai kartu, nors vémk. Naktį vėl stojo baisiai vémt. Nesusturi, kosėji ir net vémt traukia. Tąso vémt. Varo vémti. Susirgo mergaitė, vidurių uždegimas, net vė́mė kraujais. Nėr kuo vẽmia, tai vis žaliom putom. Kiek tik dedu apatinius [dantis],
tiek vemiù. Kai šoko vémt i pradėjo mirt. Vémdamas gali ažsiryt. Kad par marias važiuosim, vémti gausim. A teip a teip vémsu, duok, dar valgysu. Ką lašelį išgers a suvalgys, véms baisiausiai. Sergu, vemù su kampu. Apsinuodijo su tabokais, pasiuto vémti. Pastipau vémti nu tos pypkos. O čia vemù, širdį blogina. Negaliu važiuoti [mašina],
vemù ant vietos, grobus pagatava [išvemti]. Kap kiaulė vẽmia, tai jau an lietaus. Čia velnias galėtų vémt, žiūrėdamas į tą skudurų krūvą. Aš vemtáu, kad man duotų varlę prarytie. Ir jam nieko, nevémti (nevemia) , nieko. Nu tokio [girtuoklio vyro] gali tik vémti. Bet nevémkit jau, tokią girdėdami kalbą. Nu žmonių maitinties ateinančių įgavęs maro skaudulį, dideliai vėmė ir tarės jau mirsiąs. Susirinko samdininkai į karčemą gerti ir sutemo begeriant, ir išaušo bèvemiant. Daug vyno geria – kaip katės vemia. Gerkiat, jeib apsigertumbit, vemtumbit. Prigirdykiat ją (nesa ji priš poną pasistengė), idant ji vemti ir rankas grąžyti turėtų. | Davė vemiamų žolių. Par Užgavėnes prisiėsk, bo par gavėnią būs kada vemti. Negali iškęst negėręs, o pasgėręs nevė́męs. Žilas ožys taukais vemia. ką nors iš skrandžio išstumti per burną, snukį, atryti: Gandras vẽma lauku varles, o vaikai plėša iš snapo. Žiūri bernas: gaidys kad vẽmia, kad vẽmia grūdus. Luokės mieste katinas vemą̃s grūdus. Ka tas katinas ka pradėjo vémti smetonais! Buvo ūkinykas, kuris turėjo aitvarą. Tasai vėmė džiovytus grūdus į geldą malant. Kažin kaip mani išgelbėsi, kad mano smakas ugnį vemia ir vandenį užvirina. Asilas vė́mė auksu, auksiniais, pinigais.

2. mesti iš vidaus: Už kalno kaminai vėmė pilkus dūmus stulpu į aukštą. Jos ugniakalniai dažnai išsiveržia ir vemia ugnį. Aukštyn iškeltas žibintas žeria šviesą į visas šalis, vemdamas dūmų kamuolius ir nušviesdamas jūros bangas toli toli. Tas. par šventos mūčelnykės metų sukaktuves kaži kumet dideliai pradėjo virpėti ir vemti ne vien ugnia, bet ir akminiais.

3. nemaloniai, tiesmukai viską pasakoti, rėžti: Vẽma, ką tik žino. Vémti pradėjo tokius nėkus. Pasiutęs, sužinojo, vẽma viską, i gan. Vẽma tėvuo: vagi, geri, – pašėlęs vaikas.

4. čiulbėti, giedoti. Jei volungė vẽmia, bus lytaus, jei švilpau [ja],
pagadą reiškia. Volungės vẽmia, čilba teip – lietaus bus.
vémti ver̃čia labai nemalonu. Kai pamatau girtą, mane vémt ver̃čia. Žiūrint vémti verčia. Tas žmogus vémt ver̃čia. Nu tos tavo kalbos vémti ver̃ta. Nedainuok, ba mane vémt ver̃čia beklausant. Nuo tavo ilgo liežuvio vémt ver̃čia. Driskinėji, net vémt ver̃čia pažiūrėjus. Jo darbas vémt verčia.
apvémti, àpvemia, apvė́mė.

1. vemiant apteršti: Jis apvė́mė skraitą. Tegul primalduoja aną nevidoną, kuris man, še… visą sprandą apvėmė. Apvémta, apkrauta prie kultūros namų. Ligonis apsivė́mė. Rado apsvė́musį. Susmirdęs visas, apsvė́męs. Pamatė, ka tu apsivė́męs esi, tujau marškinius išplovė. Kad atvažiuot apsvėmęs, tai žinotum, kad prasgėręs.

2. imti vemti: Kap nusgėrė, tai ir apsivė́mė. Net apsvė́mė mergiotė nuo to bjaurumo. Snarglėtą kaipgi bučiuosi, apsvémt gali! Visa galva skaudėjo, atrodė, ka būčiau jau greit apsivė́musi.
atvémti, àtvemia, atvė́mė.

1. kiek išvemti: Àtvemia, apprausk vaiką. Vaikas tol žindo, kol atvė́mė. Turì atvémti tų [skrandžio] sulčių. Atvemsta jau su kraujais, mirs. Vandens išgėrė, tai paskui tik atsivė́mė, ir baigta. Atsivė́mė ligonis ir pagerėjo. atryti: Gandras parneša ir àtvema varlę. Tas paukštis atvėmė tą męsą, prilipo ir prigijo zaras. Kaip nugėrė, veiza, ka čia y [ra] brač svirplynė, nebatvémsi jau.

2. tiesmukai atsakyti, išplepėti: Aplink Jonį neprasitark nėko Marei, ana tujau pat atvéms.
įvémti, į̃vemia, įvė́mė. nei iš šio, nei iš to duoti: Tai karvei reik parsivežti [šieno],
nėkas tau iš burnos neįvéms.
išvémti, ìšvemia, išvė́mė

1. vemiant pašalinti: Kas negali išvémti, tas gokši. Kliokt išvémsu burną – pati rūgštis. Jug kai vemì, iš skrandžio gali išvémti, jeigut esi užgėręs. Pro burną tulžį išvė́mė. Vėmiau, mažne grobus išvė́miau. Sako, gumbą išvė́mė ir gyvas liko. Ką suvalgo, tą ìšvemia. Ir vaistų, kokių paima, ìšvemia – neužleidžia jų. Baras, ka suvalgiau, nots ėmus išvémk. Mano Elena ką tik į burną, – tuojau išvemia, jau nedėlia kaip ištisa guli. Tai vis vėl rijo, ką išvėmęs buvo. Išvemia nuog apsirijimo. Išvėmėte savo smegenis ir dūšią kartu su arielka. Išvem̃s, gyvatė, neišeis jam in gera svetimas turtas. Ir gardų daiktą dažnai žmonės išvemia. Pylė jam ko, kad išsivemtų̃. Gerai išsivė́mus, ligoniui lengviau pasidarė. Kap išsìvemi, tai geriau! Išsitąsė, išsivė́mė žmogus, pavodijo kas. Tas tuoj išsivė́mė, i viskas, jam jau ne prie širdies [gyvatinė degtinė]. atryti: Kada prieis diena, pūkiai parbėga avižas išvėmę į aruodą patys ant klėties prie [šeimininko palikto] pusryčio. Prarakas Jonas iš pilvo didės žuvies Dievo išgelbėtas ir ant krašto gyvas išvemtas. Tuoj ta žiuvis jį ir išvėmus ant žemės. O jai gandras, vėl išvėmęs, rupuižę davė.

2. kurį laiką vemti: Ligonis visą naktį išvė́mė. Pusantros dienos teip išvė́mė išvė́mė.

3. nei iš šio, nei iš to duoti: Iš kur aš tau išvémsu, ka neturu.

4. iš vidaus išmesti: Tokie kalnai vulkanais vadinasi, o išvemti daiktai – lava. Žmogžudy, kurį pragars bedugnis išvėmė.

5. tiesmukai išplepėti, išrėžti: A negalėjai tylėti, reikėjo išvémti. Prašiau, ka tylėtum, o ana viską išvė́mė. Išvė́mė viską ant akis.
nuvémti, nùvemia, nuvė́mė

1. kiek vemti: Nùvemu i vėl stojuos dirbti, nùvemu i vėl einu. Vyrai išėjo alaus nuvémti. Užėjo vaikui blogumas, ir nusivė́mė. Dusyk nusivė́mė, tai jau serga. Prisirūkęs kosa nusivemdamas, kiek to proto. Ka aš nusivémdama varau (kosiu) . Pjaunant dobilus a vasarojų, nusivémsi pri pradalgės galo. Po valandos, bjauriai nusivė́męs, vėl pasirodžiau.

2. kurį laiką vemti: Nūsivė́mę par naktį i parvažiuojam keikdamys.

3. numirti vemiant: Muno žmogus vėmė vėmė i nusivė́mė. Keturias dienas krauju vėmė ir nusivė́mė. Vimdė, maniau, ka nusivéms – taip tampė.
pavémti, pàvemia, pavė́mė

1. kiek vemti: Primušė: kraujais pavė́mė i numirė.
pavemtinaĩ. Pavemtinaĩ kosi.

2. išvemti: Susivėmė katė, kurkuliuką pavė́mė.

3. duoti, sumokėti: Kažin kiek tas šeimininkas vakare už bulbių kasimą pavéms.

4. nemaloniai, tiesmukai pasakyti, išdrožti: Pavė́mė ne šią ne tą, neimk į galvą. Netura nūmonės, kas užejo, tą pavė́mė. Netura sarmatos, viską pavė́mė.

5. netvarkingai išversti: Pavė́mė atvažiavę ir paliko.
pravémti, pràvemia, pravė́mė

1. imti vemti: Gokčio [ja] jis, kad negali pravémti. Pravem̃tum, išvemtum i būtum vaikas sveikas. Pravémtum – palengvėtum. Gerai, ka pravė́mė, būtų numiręs. Pràvema kruopu susirgęs – pasveiksta, ne – užslopsta. Išsyk krūtinę skaudėjo, pyko širdis, lekiu i lekiu pravémt. Ka pravė́miau, tuokart paliko geriau. Susispyrė viduriai, kiek pravė́miau. Kad pravémčia, gal būtų geriau.

2. išvemti: Davė išgert žolynų, karaliūčia ir pravė́mė žiedą. Pràvema (prageria) viską an kerčios.
privémti, prìvemia, privė́mė

1. vemiant priteršti: Pasigėrė ir privė́mė kambarį. Kas itai tę privė́mė? Gal jam bloga pasidarė nuo to saldaus alaus: privémta aure – man šluostyk! Pryvéms.

2. vemiant pripildyti: Vėmė ana, po pusę bliūdo privéms. Kol nuveža [į ligoninę],
prìvema pilną greitąją. atryjant daug išmesti: Prìvemia prìvemia [aitvaras] rugių, grūdų, miltų. Rytą atsikėlusios žiūriančios, kad tie visi bliūdai pilni sviesto privemti. Tai mat aitvaras privėmė to sviesto tuos bliūdus.
suvémti, sùvemia, suvė́mė.

1. vemiant suteršti: Tu suvė́mei mano drabužius. Girtas būdamas da suvémsiu paklodus ar ką. Tai derlius, ale nė sušikt, nė suvémt (nėra kur dėti) .

2. imti vemti: Girtas guli per abudu galu susivė́męs. Britku pažiūrėt in jį, gali susvémt. Nu tokio girtūklio bėk – tik susivémsi. Vanduo visas atgal pasiliejo ir ragana iš piktumo krauju susivėmė. O kaip pasigėrė, tuojau susivė́mė. Kurs iš apsigėrimo susivėmė, jei yra sviecku žmogu, pakūtą pildys par penkiolika dienų.
užvémti, ùžvemia, užvė́mė.

1. vemiant priteršti: Ažvémta katės – ažpyliau vandenio. Prisiveda visokių [pijokas],
ažvemtì pakraščiai.

2. imti vemti: Kaip kokliušu vaikai serga, kosa užsivémdamys.

3. šiurkščiai, tiesmukai pasakyti: Užvė́mė: tavo tėvas pijoko šmotas. Kokį žodį užvė́mė kas, ans tuoj pryšais.

• Žargonai: užvemti

Įrašas
Paaiškinimas	<b>vémti, </b>vẽmia (-sta, -ti), vė́mė. <br/>1. <span class="explanation">nevalingai šalinti maistą iš skrandžio pro burną: </span> Girtuoklis vemia. Dūšią tąso vemti. Jam pasdarė negerai, vẽmia. Vémt teip nevė́mė, ale pasitąsydavo. Vėžys šite: pavalgei – vémt. Ką burnon, tai vemiañt. Tada tulžỹs išeido ir vẽmia. Galva sukas, noris vémt. Tai kartu, nors vémk. Naktį vėl stojo baisiai vémt. Nesusturi, kosėji ir net vémt traukia. Tąso vémt. Varo vémti. Susirgo mergaitė, vidurių uždegimas, net vė́mė kraujais. Nėr kuo vẽmia, tai vis žaliom putom. Kiek tik dedu apatinius [dantis], tiek vemiù. Kai šoko vémt i pradėjo mirt. Vémdamas gali ažsiryt. Kad par marias važiuosim, vémti gausim. A teip a teip vémsu, duok, dar valgysu. Ką lašelį išgers a suvalgys, véms baisiausiai. Sergu, vemù su kampu. Apsinuodijo su tabokais, pasiuto vémti. Pastipau vémti nu tos pypkos. O čia vemù, širdį blogina. Negaliu važiuoti [mašina], vemù ant vietos, grobus pagatava [išvemti]. Kap kiaulė vẽmia, tai jau an lietaus. Čia velnias galėtų vémt, žiūrėdamas į tą skudurų krūvą. Aš vemtáu, kad man duotų varlę prarytie. Ir jam nieko, nevémti <span class="explanation"> (nevemia) </span>, nieko. Nu tokio [girtuoklio vyro] gali tik vémti. Bet nevémkit jau, tokią girdėdami kalbą. Nu žmonių maitinties ateinančių įgavęs maro skaudulį, dideliai vėmė ir tarės jau mirsiąs. Susirinko samdininkai į karčemą gerti ir sutemo begeriant, ir išaušo bèvemiant. Daug vyno geria – kaip katės vemia. Gerkiat, jeib apsigertumbit, vemtumbit. Prigirdykiat ją (nesa ji priš poną pasistengė), idant ji vemti ir rankas grąžyti turėtų. | Davė vemiamų žolių. Par Užgavėnes prisiėsk, bo par gavėnią būs kada vemti. Negali iškęst negėręs, o pasgėręs nevė́męs. Žilas ožys taukais vemia. <span class="explanation">ką nors iš skrandžio išstumti per burną, snukį, atryti: </span> Gandras vẽma lauku varles, o vaikai plėša iš snapo. Žiūri bernas: gaidys kad vẽmia, kad vẽmia grūdus. Luokės mieste katinas vemą̃s grūdus. Ka tas katinas ka pradėjo vémti smetonais! Buvo ūkinykas, kuris turėjo aitvarą. Tasai vėmė džiovytus grūdus į geldą malant. Kažin kaip mani išgelbėsi, kad mano smakas ugnį vemia ir vandenį užvirina. Asilas vė́mė auksu, auksiniais, pinigais. <br/>2. <span class="explanation">mesti iš vidaus: </span> Už kalno kaminai vėmė pilkus dūmus stulpu į aukštą. Jos ugniakalniai dažnai išsiveržia ir vemia ugnį. Aukštyn iškeltas žibintas žeria šviesą į visas šalis, vemdamas dūmų kamuolius ir nušviesdamas jūros bangas toli toli. Tas. par šventos mūčelnykės metų sukaktuves kaži kumet dideliai pradėjo virpėti ir vemti ne vien ugnia, bet ir akminiais. <br/>3. <span class="explanation">nemaloniai, tiesmukai viską pasakoti, rėžti: </span> Vẽma, ką tik žino. Vémti pradėjo tokius nėkus. Pasiutęs, sužinojo, vẽma viską, i gan. Vẽma tėvuo: vagi, geri, – pašėlęs vaikas. <br/>4. <span class="explanation">čiulbėti, giedoti</span>. Jei volungė vẽmia, bus lytaus, jei švilpau [ja], pagadą reiškia. Volungės vẽmia, čilba teip – lietaus bus. <br/><b> vémti ver̃čia</b> <span class="explanation">labai nemalonu</span>. Kai pamatau girtą, mane vémt ver̃čia. Žiūrint vémti verčia. Tas žmogus vémt ver̃čia. Nu tos tavo kalbos vémti ver̃ta. Nedainuok, ba mane vémt ver̃čia beklausant. Nuo tavo ilgo liežuvio vémt ver̃čia. Driskinėji, net vémt ver̃čia pažiūrėjus. Jo darbas vémt verčia. <br/><b>apvémti, </b>àpvemia, apvė́mė. <br/>1. <span class="explanation">vemiant apteršti: </span> Jis apvė́mė skraitą. Tegul primalduoja aną nevidoną, kuris man, še… visą sprandą apvėmė. Apvémta, apkrauta prie kultūros namų. Ligonis apsivė́mė. Rado apsvė́musį. Susmirdęs visas, apsvė́męs. Pamatė, ka tu apsivė́męs esi, tujau marškinius išplovė. Kad atvažiuot apsvėmęs, tai žinotum, kad prasgėręs. <br/>2. <span class="explanation">imti vemti: </span> </span> </span> </span> Kap nusgėrė, tai ir apsivė́mė. Net apsvė́mė mergiotė nuo to bjaurumo. Snarglėtą kaipgi bučiuosi, apsvémt gali! Visa galva skaudėjo, atrodė, ka būčiau jau greit apsivė́musi. <br/><b>atvémti, </b>àtvemia, atvė́mė. <br/>1. <span class="explanation">kiek išvemti: </span> Àtvemia, apprausk vaiką. Vaikas tol žindo, kol atvė́mė. Turì atvémti tų [skrandžio] sulčių. Atvemsta jau su kraujais, mirs. Vandens išgėrė, tai paskui tik atsivė́mė, ir baigta. Atsivė́mė ligonis ir pagerėjo. <span class="explanation">atryti: </span> </span> Gandras parneša ir àtvema varlę. Tas paukštis atvėmė tą męsą, prilipo ir prigijo zaras. Kaip nugėrė, veiza, ka čia y [ra] brač svirplynė, nebatvémsi jau. <br/>2. <span class="explanation">tiesmukai atsakyti, išplepėti: </span> Aplink Jonį neprasitark nėko Marei, ana tujau pat atvéms. <br/><b>įvémti, </b>į̃vemia, įvė́mė. <span class="explanation">nei iš šio, nei iš to duoti: </span> </span> Tai karvei reik parsivežti [šieno], nėkas tau iš burnos neįvéms. <br/><b>išvémti, </b>ìšvemia, išvė́mė<br/>1. <span class="explanation">vemiant pašalinti: </span> Kas negali išvémti, tas gokši. Kliokt išvémsu burną – pati rūgštis. Jug kai vemì, iš skrandžio gali išvémti, jeigut esi užgėręs. Pro burną tulžį išvė́mė. Vėmiau, mažne grobus išvė́miau. Sako, gumbą išvė́mė ir gyvas liko. Ką suvalgo, tą ìšvemia. Ir vaistų, kokių paima, ìšvemia – neužleidžia jų. Baras, ka suvalgiau, nots ėmus išvémk. Mano Elena ką tik į burną, – tuojau išvemia, jau nedėlia kaip ištisa guli. Tai vis vėl rijo, ką išvėmęs buvo. Išvemia nuog apsirijimo. Išvėmėte savo smegenis ir dūšią kartu su arielka. Išvem̃s, gyvatė, neišeis jam in gera svetimas turtas. Ir gardų daiktą dažnai žmonės išvemia. Pylė jam ko, kad išsivemtų̃. Gerai išsivė́mus, ligoniui lengviau pasidarė. Kap išsìvemi, tai geriau! Išsitąsė, išsivė́mė žmogus, pavodijo kas. Tas tuoj išsivė́mė, i viskas, jam jau ne prie širdies [gyvatinė degtinė]. <span class="explanation">atryti: </span> </span> Kada prieis diena, pūkiai parbėga avižas išvėmę į aruodą patys ant klėties prie [šeimininko palikto] pusryčio. Prarakas Jonas iš pilvo didės žuvies Dievo išgelbėtas ir ant krašto gyvas išvemtas. Tuoj ta žiuvis jį ir išvėmus ant žemės. O jai gandras, vėl išvėmęs, rupuižę davė. <br/>2. <span class="explanation">kurį laiką vemti: </span> </span> Ligonis visą naktį išvė́mė. Pusantros dienos teip išvė́mė išvė́mė. <br/>3. <span class="explanation">nei iš šio, nei iš to duoti: </span> </span> Iš kur aš tau išvémsu, ka neturu. <br/>4. <span class="explanation">iš vidaus išmesti: </span> Tokie kalnai vulkanais vadinasi, o išvemti daiktai – lava. Žmogžudy, kurį pragars bedugnis išvėmė. <br/>5. <span class="explanation">tiesmukai išplepėti, išrėžti: </span> A negalėjai tylėti, reikėjo išvémti. Prašiau, ka tylėtum, o ana viską išvė́mė. Išvė́mė viską ant akis. <br/><b>nuvémti, </b>nùvemia, nuvė́mė<br/>1. <span class="explanation">kiek vemti: </span> </span> Nùvemu i vėl stojuos dirbti, nùvemu i vėl einu. Vyrai išėjo alaus nuvémti. Užėjo vaikui blogumas, ir nusivė́mė. Dusyk nusivė́mė, tai jau serga. Prisirūkęs kosa nusivemdamas, kiek to proto. Ka aš nusivémdama varau <span class="explanation"> (kosiu) </span>. Pjaunant dobilus a vasarojų, nusivémsi pri pradalgės galo. Po valandos, bjauriai nusivė́męs, vėl pasirodžiau. <br/>2. <span class="explanation">kurį laiką vemti: </span> </span> Nūsivė́mę par naktį i parvažiuojam keikdamys. <br/>3. <span class="explanation">numirti vemiant: </span> Muno žmogus vėmė vėmė i nusivė́mė. Keturias dienas krauju vėmė ir nusivė́mė. Vimdė, maniau, ka nusivéms – taip tampė. <br/><b>pavémti, </b>pàvemia, pavė́mė<br/>1. <span class="explanation">kiek vemti: </span> </span> Primušė: kraujais pavė́mė i numirė. <br/><b>pavemtinaĩ</b>. Pavemtinaĩ kosi. <br/>2. <span class="explanation">išvemti: </span> </span> Susivėmė katė, kurkuliuką pavė́mė. <br/>3. <span class="explanation">duoti, sumokėti: </span> Kažin kiek tas šeimininkas vakare už bulbių kasimą pavéms. <br/>4. <span class="explanation">nemaloniai, tiesmukai pasakyti, išdrožti: </span> Pavė́mė ne šią ne tą, neimk į galvą. Netura nūmonės, kas užejo, tą pavė́mė. Netura sarmatos, viską pavė́mė. <br/>5. <span class="explanation">netvarkingai išversti: </span> Pavė́mė atvažiavę ir paliko. <br/><b>pravémti, </b>pràvemia, pravė́mė<br/>1. <span class="explanation">imti vemti: </span> </span> </span> </span> Gokčio [ja] jis, kad negali pravémti. Pravem̃tum, išvemtum i būtum vaikas sveikas. Pravémtum – palengvėtum. Gerai, ka pravė́mė, būtų numiręs. Pràvema kruopu susirgęs – pasveiksta, ne – užslopsta. Išsyk krūtinę skaudėjo, pyko širdis, lekiu i lekiu pravémt. Ka pravė́miau, tuokart paliko geriau. Susispyrė viduriai, kiek pravė́miau. Kad pravémčia, gal būtų geriau. <br/>2. <span class="explanation">išvemti: </span> </span> Davė išgert žolynų, karaliūčia ir pravė́mė žiedą. Pràvema <span class="explanation"> (prageria) </span> viską an kerčios. <br/><b>privémti, </b>prìvemia, privė́mė<br/>1. <span class="explanation">vemiant priteršti: </span> </span> Pasigėrė ir privė́mė kambarį. Kas itai tę privė́mė? Gal jam bloga pasidarė nuo to saldaus alaus: privémta aure – man šluostyk! Pryvéms. <br/>2. <span class="explanation">vemiant pripildyti: </span> Vėmė ana, po pusę bliūdo privéms. Kol nuveža [į ligoninę], prìvema pilną greitąją. <span class="explanation">atryjant daug išmesti: </span> Prìvemia prìvemia [aitvaras] rugių, grūdų, miltų. Rytą atsikėlusios žiūriančios, kad tie visi bliūdai pilni sviesto privemti. Tai mat aitvaras privėmė to sviesto tuos bliūdus. <br/><b>suvémti, </b>sùvemia, suvė́mė. <br/>1. <span class="explanation">vemiant suteršti: </span> Tu suvė́mei mano drabužius. Girtas būdamas da suvémsiu paklodus ar ką. Tai derlius, ale nė sušikt, nė suvémt <span class="explanation"> (nėra kur dėti) </span>. <br/>2. <span class="explanation">imti vemti: </span> </span> </span> </span> Girtas guli per abudu galu susivė́męs. Britku pažiūrėt in jį, gali susvémt. Nu tokio girtūklio bėk – tik susivémsi. Vanduo visas atgal pasiliejo ir ragana iš piktumo krauju susivėmė. O kaip pasigėrė, tuojau susivė́mė. Kurs iš apsigėrimo susivėmė, jei yra sviecku žmogu, pakūtą pildys par penkiolika dienų. <br/><b>užvémti, </b>ùžvemia, užvė́mė. <br/>1. <span class="explanation">vemiant priteršti: </span> </span> Ažvémta katės – ažpyliau vandenio. Prisiveda visokių [pijokas], ažvemtì pakraščiai. <br/>2. <span class="explanation">imti vemti: </span> </span> </span> </span> Kaip kokliušu vaikai serga, kosa užsivémdamys. <br/>3. <span class="explanation">šiurkščiai, tiesmukai pasakyti: </span> Užvė́mė: tavo tėvas pijoko šmotas. Kokį žodį užvė́mė kas, ans tuoj pryšais.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.