x
viršūn|ė
1. viršutinė dalis; smailusis galas: Uolos, bokšto, kampo viršūnė Visi trys stovėjo kalno viršūnėje. Varnos tupi medžių viršūnėse. prk.: Šlovės viršūnė
2. prk. aukščiausioji valdžia; vadovaujanti
visuomenės dalis: viršūnių susitikimas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.