vokietis

.
vókietis, -ė. vokietỹs, -ė̃.

1. vokiečių tautos žmogus: Pirmą kartą vokiečio vardą raštuose randame XV amžiuje. Naumiesčio parapijoje, kur paprastai tegirdime tariant vokietỹs, senieji žmonės dar tebesako vókietis. Vokietỹs su vókyte atėjo. Vókietis amatininkas, auksakalys. Vókietė mokytoja, virėja. Eini toliau per miestelį, žydai ir vókiečiai šaukia, kaip tik katras gali balsiau. Teipogi yra įsimaišiusių po biškį ir vókiečių, gudų, latvių, bet labai mažai. Vienur mums sakė: nesi vokietỹs ir mums nepatikiamas, kitur sakė: esi vokietỹs ir mums nepatikiamas. Pati vokietė̃ buvo. Ar vokietỹs, ar lietuvys – vis tiek žmones nevienodi. Ir kinietis galia vokiškai kalbėti, bet negalia niekad vokietys būti. Jeigu vókiečio karvė pasileido, jis tuoj atbėgo: gal ką padarė? O lietuvio visa kaimenė ateis – jam nerūpi. Vókiečiui pasakai – gerai, ė ruskiui koc tu dūšią parodai – nevieris. Buvo toks vokietys su pačia, jiedu turėjo sūnų. Mūsuk atvažiuodė vokietỹs, vis klausinėjo žodžių. Šita staunia vókiečio dirbta. At [ej] o vokietỹs pirkion i pradė [jo] gargsėt. Labai piktinos vyrai, kad vokietỹs vókietį šaudo. Vokietỹs sako: – Labai skaudu, kad mūsiškiai tep padarė. Kai kiaulį pjaudavo, tai gryčioj kūle ažumuša, kad nežviegtų gi, kad neatimtų gi: vokietỹs ateis ir atims. Vokietỹs visas antis pašaudė, viena tik an sparnų pasikėlė ir parlėkė. Smarkiau kasì, rėkia, pas vokiečius lėtai reikia dirbt. Tiem vokiečiám [žmogus] sukišė tuos auksinius. Eidavo vokiečiaĩ, tai tiems reikėdavo vis ką nors duot. Vokietė, pasisiūdinus iš trijų kailių siaurus kailinėlius, su puikybe ėjo į katalikų bažnyčią. Vókiečiai lietuvninką per drimelį laiko. Tarp lietuvninkų daugsyk tūls randasi smirdas, kurs, lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams, lyg kaip tikras vókietis mums gėdą padaro. Nepadyvai, kad lietuvininks vókiečio nekenčia, nes kožna giminė nori būt visų geriausia šim sviete. Vokietis plūsta, keikia visokiomis kalbomis, net varlės bijo viršum vandens pasirodyti. Dar nė vienas, net eilinis prūsas nėra vedęs krikščionės vokietės, savo tautos pavergėjos! Latvių dainos drauge su kitais faktais verčia mus spėti, jog vokiečio vardu senų senovėje buvo vadinami švedai, senovės rusų varingai. Gyveno miestely biednas vokietė̃lis šiaučius. Vokiečiùkas. Vokietė̃lė. Vokietùkė. Vokietáitis. Šneka kai vokietis, nieko negal suprasti. Visi kartu kaip vokiečiai į dangų. Vokietis geriau gyvens ant akmens negu ruskelis ant juodžemio ir vandens. Laksto kaip vokietis padūkęs. Spraudžiasi kaip vokietis į dangų. Kvailas kaip vokietis popiet (po pietų). Vokietis ryja kai arklys ir dirba kai gaidys. Vokietis juk lenda lyg kiaulė per tvorą: juo muši, juo lenda. Tai juk vienas mieras yra: ar vokietis, ar velnias. Vokietis zotag tiek išmanys, kaip ir mes. Tu nesupranti nieko kaip vokietỹs. Mindai kaip vokietỹs kisielių. Motina buvo bruišė – tai tikra lietuvė̃, o tėvas buvo pūkys – tai tikras vokietỹs. Koks buvo mano gyvenimas, tai neduok Dieve nei vókiečiui. Aklas vokietis (kvailas, kuris vokiškai temoka) . Vokietijos kareivis: Vokietỹs stovi su šautuvu, ir niekur neišeisi. Vokiečiaĩ buvo ažplaukę Lietuvą. Nuog šito karo vokietỹs pakavotas. Aš išjojau vajavotie, vokiečių kapotie. Vokiečių̃ pilnas kiemas, vajetau, dabar blogai mum, karas!

2. protestantų tikybos žmogus, gyvenantis Lietuvoje: Tik katalikų tikybos buvo lietuvis, o kas protestantas, tas jiems buvo vókietis. Kad nesi katalikas, tai esi vokietỹs. A vokiečiaĩ, a mes – vis tiek krikščionys. Motina jų buvo vokietė̃.

• Sapnininkas: Vokietis

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>vókietis, </b>-ė. vokietỹs, -ė̃. <br/>1. <span class="explanation">vokiečių tautos žmogus: </span> Pirmą kartą vokiečio vardą raštuose randame XV amžiuje. Naumiesčio parapijoje, kur paprastai tegirdime tariant <span class="explanation">vokietỹs</span>, senieji žmonės dar tebesako <span class="explanation">vókietis</span>. Vokietỹs su vókyte atėjo. Vókietis amatininkas, auksakalys. Vókietė mokytoja, virėja. Eini toliau per miestelį, žydai ir vókiečiai šaukia, kaip tik katras gali balsiau. Teipogi yra įsimaišiusių po biškį ir vókiečių, gudų, latvių, bet labai mažai. Vienur mums sakė: nesi vokietỹs ir mums nepatikiamas, kitur sakė: esi vokietỹs ir mums nepatikiamas. Pati vokietė̃ buvo. Ar vokietỹs, ar lietuvys – vis tiek žmones nevienodi. Ir kinietis galia vokiškai kalbėti, bet negalia niekad vokietys būti. Jeigu vókiečio karvė pasileido, jis tuoj atbėgo: gal ką padarė? O lietuvio visa kaimenė ateis – jam nerūpi. Vókiečiui pasakai – gerai, ė ruskiui koc tu dūšią parodai – nevieris. Buvo toks vokietys su pačia, jiedu turėjo sūnų. Mūsuk atvažiuodė vokietỹs, vis klausinėjo žodžių. Šita staunia vókiečio dirbta. At [ej] o vokietỹs pirkion i pradė [jo] gargsėt. Labai piktinos vyrai, kad vokietỹs vókietį šaudo. Vokietỹs sako: – Labai skaudu, kad mūsiškiai tep padarė. Kai kiaulį pjaudavo, tai gryčioj kūle ažumuša, kad nežviegtų gi, kad neatimtų gi: vokietỹs ateis ir atims. Vokietỹs visas antis pašaudė, viena tik an sparnų pasikėlė ir parlėkė. Smarkiau kasì, rėkia, pas vokiečius lėtai reikia dirbt. Tiem vokiečiám [žmogus] sukišė tuos auksinius. Eidavo vokiečiaĩ, tai tiems reikėdavo vis ką nors duot. Vokietė, pasisiūdinus iš trijų kailių siaurus kailinėlius, su puikybe ėjo į katalikų bažnyčią. Vókiečiai lietuvninką per drimelį laiko. Tarp lietuvninkų daugsyk tūls randasi smirdas, kurs, lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams, lyg kaip tikras vókietis mums gėdą padaro. Nepadyvai, kad lietuvininks vókiečio nekenčia, nes kožna giminė nori būt visų geriausia šim sviete. Vokietis plūsta, keikia visokiomis kalbomis, net varlės bijo viršum vandens pasirodyti. Dar nė vienas, net eilinis prūsas nėra vedęs krikščionės vokietės, savo tautos pavergėjos! Latvių dainos drauge su kitais faktais verčia mus spėti, jog vokiečio vardu senų senovėje buvo vadinami švedai, senovės rusų varingai. Gyveno miestely biednas vokietė̃lis šiaučius. Vokiečiùkas. Vokietė̃lė. Vokietùkė. Vokietáitis. Šneka kai vokietis, nieko negal suprasti. Visi kartu kaip vokiečiai į dangų. Vokietis geriau gyvens ant akmens negu ruskelis ant juodžemio ir vandens. Laksto kaip vokietis padūkęs. Spraudžiasi kaip vokietis į dangų. Kvailas kaip vokietis popiet (po pietų). Vokietis ryja kai arklys ir dirba kai gaidys. Vokietis juk lenda lyg kiaulė per tvorą: juo muši, juo lenda. Tai juk vienas mieras yra: ar vokietis, ar velnias. Vokietis zotag tiek išmanys, kaip ir mes. Tu nesupranti nieko kaip vokietỹs. Mindai kaip vokietỹs kisielių. Motina buvo bruišė – tai tikra lietuvė̃, o tėvas buvo pūkys – tai tikras vokietỹs. Koks buvo mano gyvenimas, tai neduok Dieve nei vókiečiui. Aklas vokietis <span class="explanation"> (kvailas, kuris vokiškai temoka) </span>. <span class="explanation">Vokietijos kareivis: </span> Vokietỹs stovi su šautuvu, ir niekur neišeisi. Vokiečiaĩ buvo ažplaukę Lietuvą. Nuog šito karo vokietỹs pakavotas. Aš išjojau vajavotie, vokiečių kapotie. Vokiečių̃ pilnas kiemas, vajetau, dabar blogai mum, karas! <br/>2. <span class="explanation">protestantų tikybos žmogus, gyvenantis Lietuvoje: </span> Tik katalikų tikybos buvo lietuvis, o kas protestantas, tas jiems buvo vókietis. Kad nesi katalikas, tai esi vokietỹs. A vokiečiaĩ, a mes – vis tiek krikščionys. Motina jų buvo vokietė̃.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.