x
.
zbìtkyti, -ija (-yja), -ijo (-yjo).
1. išdykauti, pokštauti: Pagandina, teip ir nutildžia [vaikus],
nebezbìtkija. Vaikai, nezbìtkykiatavs!
2. daryti žalą: Seniau labiau prie Dievo buvo, tai gandydavo Dievu, jau jeigu kai ką ar zbìtkysi, ar ką.
pasizbìtkyti nusižengti, žalą padaryti: Pasizbitkijau: sudaužiau uzboną. Ka jauni vaikinai buvom, liuobam tankiai i pasizbìtkyti. | Pasizbìtkijo (įtaisė vaiką) – i reikėjo žanyties.
prizbìtkyti. prikrėsti pokštų: Nu tai va visokių zbitkų jaunimas prismislia, prizbìtkija.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.