x
žabtùs, -ì.
1. kuris aštrialiežuvis, įžūliai kalbantis: Mūs tėvas labai žabtùs, kas jam nepatinka, tuoj jis ir atkerta. Toks žabtùs senis! Kad tik kiek, ir numeta žodį. Žabtì merga, – dantinga, piktai atsikerta prieš šeimininkę.
2. plepus: Vokietė y [ra] žabtì: tuo [j] išsižioja, ką žino.
3. šaižus.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.