žaidìkas, -ė. žáidikas. žaidėjas:
1. Pradėjus žaisti, kiekvienas žaidikų, išmetęs savo spalvą, kabina kablelį ant pirmos (nuo apačios) šakutės ir vėl meta. Didelės reikšmės turi [futbolo] žaidikų savitarpinis susižaidimas, gynimosi ir puolimo taktika. Po to tolimo griausmo oras pasidarė dar tvankesnis, o žaidikai įsikarščiavę baigė pirmąją partiją.
2. Nusieisiu į miestą, parsivešiu žaidiką. Trauk, žaidikėli, geltoną smuiką, linksmink mano širdužę. Eikš, mergele, namon, eikš, jaunoji, namon, laukia ant tavęs žaidikas, jaunasis berniukas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.